facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių apygardos teismo teisėjas Alfredas Vilbikas, kelių knygų apie teismų istoriją autorius, jau mūsų skaitytojams papasakojo apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų, XIX amžiaus ir Pirmojo pasaulinio karo meto teismus. Dabar jis tęsia savo pasakojimą – kokie buvo teismai Lietuvoje 1918–1940 metais.

– Kaip tarpukariu Lietuvoje veikė teismai?
– Nors Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta 1918 m. vasario 16 d., tačiau realiai valdžia pradėjo kurtis tik metų pabaigoje. Ministrų kabinetas buvo sudarytas 1918 m. lapkričio mėnesį ir paskirti ministrai. Laikinasis teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas buvo priimtas tik 1918 m. lapkričio 28 d. Šią datą galima laikyti atskaitos tašku, kada Lietuvoje pradėjo kurtis teismai.

Nepriklausomos Lietuvos teismai buvo pradėti steigti vadovaujantis pirmojo Lietuvos teisingumo ministro P. Leono 1918 m. gruodžio 14 d. įsaku. Teisingumo ministras P. Leonas visiems teismams skirtame aplinkraštyje pabrėžė: „Naujojoje Lietuvos valstybėje, laisvame demokratiniame krašte, teismas privalo būti tikras laisvės ir demokratijos apgynėjas, t. y. ir tvarkos apgynėjas, nes be tvarkos negali būti nei laisvės, nei demokratybės.“

Pirmieji teisėjai gruodžio mėnesio pradžioje jau buvo skiriami Vilniaus, Marijampolės ir Kauno apygardos teismuose. Lietuvoje ir tuo pačiu Šiauliuose pirmuoju taikos teisėju gruodžio 10 d. buvo paskirtas Peliksas Bugailiškis.

Iš kur kilo Taikos teismo, taikos teisėjo pavadinimas, iki šiol nėra aišku. Tai galėjo būti vertimas iš rusų kalbos (miravoj sudja).

Pagal laikinąjį teismų įstatymą buvo numatyti taikos teisėjai, apygardos teismai ir Vyriausiasis Lietuvos tribunolas. Lietuvos tribunolas taip pavadintas, nes LDK taip pat veikė tribunolas, galbūt jis buvo paliktas kaip istorinis paveldas.

Jau 1918 m. gruodžio 10 d. teisingumo ministras aplinkraščiu kreipėsi į teismus nurodydamas, kad „pradedant teismams dirbti, pratintis trumpais raštais darbus atlikti, o kur galima žodžiu ar telefonu darbus atlikti ir ten apsieiti be rašto“.

Kai pradėjo kurtis teismai, Lietuvos teritorijoje neišvengta neramumų, nes pasibaigė Pirmasis pasaulinis karas. Buvo daug plėšikautojų, likusių vokiečių karių, bermontininkų, bolševikų.

Taikos teismams, žinoma, ir Šiaulių taikos teismui taip pat priklausė sunkiųjų darbų kalėjimas. Kadangi P. Bugailiškis buvo teisėjas, jis turėjo rūpintis ir Šiaulių kalėjimu. Ši užduotis nebuvo iš lengviausių, nes ten nuolat kildavo problemų. Bolševikai, bermontininkai ir kiti reikalaudavo paleisti savo bendražygius. Kai kurie buvo uždaryti be jokių reikiamų dokumentų, įrodančių, kad jie įtariami kažkokio nusikaltimo padarymu.

Reikėjo spręsti ir finansinius klausimus, nes tuo metu Vilnius buvo okupuotas lenkų, kartais nepavykdavo susisiekti ir su Kaunu, nes nevisiškai iš Lietuvos teritorijos buvo pasitraukę vokiečiai, o netrukus lenkai, bolševikai ir bermontininkai veržėsi į Lietuvos valstybę, todėl teismas negaudavo finansavimo ir neturėjo iš ko išlaikyti nei teismo, nei kalėjimo. Visa ši atsakomybė tekdavo taikos teisėjui. Nutrūkus finansavimui, teismo raštinę teko išlaikyti iš mokesčių, surinktų už bylų sprendimą, o užmokestis už darbą užtrukdavo net kelis mėnesius.

Šiaulių taikos teisėjo nuovadoje dirbo sekretorė, valytoja, teisėjas, raštininkas, raštininkė, mašininkė. Šiauliams vienos Taikos teisėjo nuovados neužteko, todėl labai greitai buvo įkurta antra Taikos teisėjo nuovada, nes Šiauliai aptarnavo ne tik miestą, bet ir kai kuriuos aplinkinius valsčius: Šiaulių ir Meškuičių. Antra taikos teisėjo nuovada aptarnavo Joniškio ir Žagarės valsčius ir buvo įsteigta 1919 m. rugpjūčio 7 d.

Tuo metu Teisingumo ministerijai vadovaujantis teisingumo ministras Petras Leonas gruodžio 14 d. priėmė įsakymą, kuriuo teismų diena paskelbė gruodžio 15-ąją.

Tarpukario laikotarpiu ji būdavo minima ir į minėjimą atvykdavo prezidentai, ministrai. Tam, kad ši diena būtų minima ir šiais laikais, kreiptasi į Seimą, kurį vėliau pavyko įtikinti, kad teismų diena turėtų būti minima gruodžio 15 d. ir ji 2016 m. įtraukta į atmintinų dienų sąrašą.

1933 metais įvyko teismų reforma.  Naujas Teismų santvarkos įstatymas nustatė keturių grandžių teismų sistemą: apylinkių (prieš reformą buvo taikos teisėjo nuovada), apygardų teismus, Apeliacinius rūmus ir Vyriausiąjį Tribunolą. Apeliaciniai rūmai užpildė trūkstamą grandį Lietuvos teismų sistemoje, nes apygardų teismuose išnagrinėtos bylos galėjo būti skundžiamos Apeliaciniams rūmams.  

– Kas galėjo dirbti teisėjais?
– Tais laikais teisėjų problema buvo labai didelė. Šiauliai turėjo teisėją Peliksą Bugailiškį, nes jis paprasčiausiai atsisakė vykti į Vilnių ir dalyvauti valstybės valdyme, nes norėjo likti Šiauliuose. Be to, tai buvo žmogus, turėjęs teisinį išsilavinimą, dėl to jis ir buvo Šiauliuose paskirtas teisėju.

Taikos teisėjai buvo skiriami į pareigas ir atleidžiami teisingumo ministro, apygardos teismų nariai – prezidento, teisingumo ministro teikimu, Vyriausiojo Tribunolo nariai – prezidento.  

Pradžioje teisingumo ministerija savo žinioje turėjo tik apie dvidešimt lietuvių teisininkų, maždaug tiek pat Lietuvoje gyvenusių kitataučių teisininkų, dažniausiai nemokėjusių nei lietuviškai kalbėti, nei rašyti.

Kitus teisėjus Lietuvoje parinkdavo iš tų, kurie grįždavo iš Rusijos. Aukštąjį teisinį išsilavinimą teturėjo vos trečdalis teismo darbuotojų, 12 procentų darbuotojų teisės mokslus buvo studijavę, bet dėl įvairių priežasčių, daugiausia dėl Pirmojo pasaulinio karo, jų nebaigė. Spręsdami bylas jie kartu ir mokėsi dirbti. Todėl kurį laiką teko tenkintis jaunais, neturinčiais specialaus išsilavinimo, nepatyrusiais žmonėmis.

Dirbti teisėjais kartais būdavo priimami žmonės be įgyto teisinio išsilavinimo arba laikinai būdavo priimami tie žmones, kurie buvo dirbę pagalbiniais darbuotojais Rusijos teismuose.

Iš 46 Lietuvoje dirbusių taikos teisėjų 12 buvo baigę teisės mokslus, 24 – baigę gimnazijas, kiti – aukštesniąsias mokyklas, 4 iš visų teisėjų buvo mokęsi teisės, tačiau neturėjo teisininko diplomo.

Žinomas faktas, kad Teisingumo ministerija buvo prašiusi, kad dirbti teisėjais paskirti asmenys pakalbėtų su tais, kurie bent kažkiek buvo susiję su teise, nusimanantys apie teismo darbą, jog jie prisidėtų prie teisėjų kolektyvo. Todėl Šiaulių apygardos teisme dirbo senieji rusų teisėjai, praktikai, senato teisininkai ir kiti žmonės, neturintys teisinio išsilavinimo.  

Iš pradžių Lietuvoje taikos teisėjams leisdavo atlikti net po kelis darbus. Jie dirbo ne tik teisėjo, teismo tardytojo, bet ir valstybės gynėjo bei notaro darbus. Kad galėtų atlikti šį darbą, teisėjas turėjo teisę pasikviesti daugiau kanceliarijos darbuotojų. Jais buvo skiriami jauni teisininkai, kurie, įgiję praktikos, vėliau galėjo patys savarankiškai dirbti teisėjais.  Žinoma, tuos darbus dirbo tik laikinai.  Tuo metu teisėjų atlyginimai buvo nedideli. 1920 m. taikos teisėjui buvo mokamas 1300 auksinų atlyginimas, apygardos teismo teisėjui – 3000 auksinų atlyginimas (auksinas – iki 1922 m. Lietuvos popierinis pinigas, lygus Vokietijos markei – skolinamosios kasos ženklas).

1938 m. apygardos teismo teisėjas jau gaudavo 1050 litų atlyginimą (tuo metu melžiama karvė kainavo 157 litus).

Vėliau 1922 m. Kaune Vytauto Didžiojo universitete buvo įsteigtas Teisės fakultetas ir pradėta reikalauti, kad teisėjais būtų skiriami tik baigę šį fakultetą. Iki to laiko norėjusieji ateityje dirbti teisėjais buvo priimami kandidatais. Būdavo sudaromos grupės, kur apygardos teisėjai pasiskirstydavo temomis (civilinė, baudžiamoji, proceso, tarptautinė teisė ir t. t.) ir jas dėstydavo kandidatams. Kandidatais turėdavo išbūti ne mažiau kaip vienus metus ir ne daugiau kaip dvejus metus. Per tą laiką turėjo atlikti praktiką ir išlaikyti teisėjo egzaminą. Tik tuomet galėdavo dirbti teisėjais. Žinoma, vėliau teisėjams buvo uždrausta dirbti papildomus darbus.

– Kokių įstatymų buvo laikomasi?
– Priimti naujus įstatymus nebuvo lengva. Pavyzdžiui, nors nepriklausomybė šalyje buvo atkurta 1990 m. kovo 11 d., naujas Administracinio nusižengimo kodeksas pradėjo galioti tik nuo 2017 m. sausio 1 d.

Todėl Lietuvos valstybė, kaip ir kitos valstybės, skolindavosi teisės aktus, kurie arba tuo metu galiojo Lietuvoje arba kitose valstybėse. Paveldėti įstatymai trukdė teismams normaliai dirbti. Štai vien civilinius santykius reguliavo keturi kodeksai: Rusijos civilinių įstatymų X tomo 1 dalis, Napoleono kodeksas, Lenkijos karalystės civiliniai įstatymai ir vadinamieji Kuršo gubernijos įstatymai.

Dabartiniu laiku po Kovo 11-osios teismai, atkurdami žemes buvusiems savininkams, turėjo ieškoti šių įstatymų, juos taikyti savo darbe, kadangi reikėjo grąžinti žmonėms jų žemes.

1903 m. Rusijos imperijoje buvo priimtas baudžiamasis kodeksas. Buvo tikimasi, kad jis galios visoje Rusijos imperijoje, bet po 1905 m. įvykių Rusijoje to padaryti nepavyko. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai šį kodeksą įvedė Lietuvos teritorijoje, vėliau lietuviai, pasinaudoję tuo, kad jis galiojo Lietuvos teritorijoje, padarė atitinkamus pakeitimus, panaikino kai kurias bausmes, neaktualias Lietuvai, ir tą kodeksą pavadino Baudžiamuoju statutu.

Nors teisės aktų sukūrimas reikalauja daug laiko, lietuviai norėdami, kad teisininkai turėtų bent kažkokį dokumentų rinkinį, jau 1922 m. išleido Lietuvos įstatymus, kur įtraukė visus teisės aktus, galiojusius tuo metu Lietuvoje. 1925 m. ir vėliau kiti teisės dokumentai buvo išleisti atskiromis knygomis.

2017 11 10 05

Priesaika teisme.
Dokumentai iš A. Vilbiko kolekcijos

2017 11 10 34

Tarpukario teisėjo ženklas.
„Aušros“ muziejaus nuotr.

Į viršų