facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje šiauliečiai turėjo galimybę susitikti su muzikinio filmo „Kažkas atsitiko“ (1986 m.) režisieriumi Artūru Pozdniakovu. Susitikimo metu buvo rodomas filmas, kuris prikaustė žiūrovų dėmesį, nes jie galėjo prisiminti alternatyviosios muzikos grupę „Antis“, „Foje“ bei legendinį bardą Vytautą Kernagį, kuris tuo metu koncertavo su grupe „Artelė“.

„Pirmasis išdrįsau groti viena ranka“
Iš pradžių režisierius A. Pozdniakovas papasakojo apie save ir tik po to pristatė  muzikinio filmo „Kažkas atsitiko“ sumanymą.

A. Pozdniakovas kilęs iš Šiaulių, baigęs Juliaus Janonio vidurinę mokyklą (dabar – gimnaziją). Orkestre grojo su trimitu, gitara. Buvo grupės „Žilvinai“ narys. Anksčiau ir dabar jo mylimiausia grupė „Led Zeppelin“, režisieriaus manymu, o geriausias filosofas yra Arturas Šopenhaueris.  

„Kaune vyko vidurinių mokyklų estradinių ansamblių konkursas. O mūsų grupė visai neblogai tuo metu grojo. Grojome „Led Zeppelin“ kūrinį „Stairway to Heaven“. Ir aš pirmą kartą Kaune grojau viena ranka. Tai buvo visiems nematytas reiškinys, buvau pirmasis, kuris Lietuvoje taip išdrįso padaryti“, – pasakojo A. Pozdniakovas.

Jis įstojo mokytis į Vilniaus konservatorijos Irenos Vaišytės kursą. Po to mėgino įstoti į kinematografijos kursą, į kurį patekti buvo gana sudėtinga, tad teko sukurti 5 minučių etiudą.

Susitikimo su režisieriumi nepraleido ir šiaulietis Romualdas Volodka, kuris kartu su režisieriumi prisiminė Šiauliuose organizuotas diskotekas.

„Susiradau jaunuolį, kuris domėjosi muzika, kolekcionavo plokšteles, režisavo visiems gerai žinomą muzikinį filmą „Kažkas atsitiko“. Tai buvo A. Pozdniakovas. Pasikvietėme Šiaulių konservatorijos ketvirtakursę Rasą Jautakaitę, dainininkės Gintarės Jautakaitės pusseserę, kuri prie mūsų prisijungė. Tokia mūsų komanda ir pradėjo Šiauliuose vesti diskotekas“, – pasakojo R. Volodka.

Nuo lyrikos perėjo link apokalipsės temos
Muzikinis filmas „Kažkas atsitiko“ laikomas svarbiausiu muzikos istorijoje. Jo pasirodymas buvo revoliucija tiek muzikine, tiek kultūrine prasme. Režisierius, norėdamas įgyvendinti filmo idėją, turėjo pasipriešinti tuometinei sistemai. Tuo metu leidimai kurti filmus buvo išduodami Maskvoje. A. Pozdniakovas iš tuometės valdžios gavo leidimą kurti kitokio žanro filmą, tačiau tikrasis scenarijus, kūrybinis procesas vyko improvizuojant ir rizikuojant.

„Kai buvo daromas šis filmas, į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas. Tai buvo toks mažas perversmas. Iš Maskvos atsiuntė scenarijų. Buvo prašoma padaryti muzikinę komediją. Peržiūrėjęs tą scenarijų, aš ištraukiau jo pirmąjį puslapį, pridėjau savo scenarijų ir priklijavau. Kai tai pamatė Vytautas Žalakevičius, manęs klausė, ar pradėjau daryti revoliuciją. Medžiagą rodžiau tik jam, bet iš tikrųjų  padariau apgaulę“, – teigė A. Pozdniakovas.

Filmo režisierius pasakojo kitiems, ko norėtų šiame muzikiniame filme. Jis pats labai didelį dėmesį skyrė montažui. A. Pozdniakovą paveikė tuo metu vykę Černobylio įvykiai. Iš pradžių buvo norėta labiau akcentuoti lyrinę filmo pusę, bet dėl Černobylio avarijos režisierius susidomėjo apokalipsės tema, kuri jam nėra svetima ir dabar.

„Laužo šviesa“ – Baltijos kelio idėjos gimimas
Filmą sudaro trys dalys: „Žaidimai“, „Šventės“ ir „Sapnai“. Manoma, kad filmas pradėjo ir vaizdo klipų erą Lietuvoje. Filmo režisierius muzikos grupes atrinko pagal savo muzikinį skonį.

Pirmoji dalis „Žaidimai“ sudaryta iš V. Kernagio kūrinių „Kaip gražu miške“ ir „Santechnikas iš Ukmergės“. Antroji dalis „Šventės“ orientuota į Andriaus Mamontovo grupės „Foje“ kūrinius „Distancija“,  „Laužo šviesa“ ir Algirdo Kaušpėdo grupės „Antis“ kūrinius „Klasėj mane kalbino“, „Kažkas atsitiko“. O trečioji dalis „Sapnai“ parodo baisoką pasaulio pusę – „zombišką“. Ši dalis pristato tokius kūrinius: „Alio, alio“, „Zombiai“, „Ko tu stovi?“, „Lietaus melodija“.

A. Pozdniakovas teigė, kad apvažinėjo visą Lietuvą, apžiūrėjo visas tuo metu buvusias grupes. Visi buvo skirtingų lygių, režisieriui labai sunku buvo atrinkti.

„Pirmoje dalyje nusifilmavo visa filmavimo grupė. Dalyvavo mano ir A. Kaušpėdo žmona, net jų šuo. Norėjosi tuos žmones, kurie filmavosi, įamžinti, kad jie nedingtų“, – pasakojo A. Pozdniakovas.  

Antrojoje dalyje labiausiai išsiskiria A. Mamontovo muzikinis kūrinys „Laužo šviesa“. Filmo režisierius teigė, kad apie šį renginį tebuvo pranešta tik tiek: „Šiandien Kalnų parke nieko neįvyks. Pradžia 18 valandą.“ Buvo tikėtasi, kad susirinks tik keli šimtai žiūrovų, tačiau jų susirinko tiek daug, kad buvo sunku ir suskaičiuoti.

Filmo antrojoje dalyje dalyvavo kareiviai, kurie išreiškė kontrastą tarp laisvos visuomenės ir valdžios. Anot A. Pozdniakovo, šis kūrinys nešė gerumą, stiprybę, vienijo žmones. Režisierius dar pabrėžė,  kad susikibusių žmonių vaizdas per „Foje“ dainą „Laužo šviesa“ leido gimti ir Baltijos kelio idėjai. Antrojoje dalyje galima išvysti ir A. Mamontovo ištęstą ilgą muzikinę natą. Taip padaryti prašė pats filmo režisierius. Atrodytų, kad tai yra sumontuota, bet tai vyko iš tikrųjų.

Trečiojoje dalyje pats filmo režisierius parinko A. Kaušpėdui ir kitiems nariams drabužius, išpiešė ženklus ant kaktų. Filmo dailininkai sukūrė „Anties“ sceninį įvaizdį, kurį grupė naudoja iki šiol.

Kuriant filmą dalyvavo ir daugiau šiauliečių: antrasis operatorius Vigintas Aputis, Šiaulių dramos teatro aktoriai Eduardas Pauliukonis, Sigitas Jakubauskas, Leonas Zmirskas.

Dabar režisierius A. Pozdniakovas dėmesį skiria animaciniams filmams. Susitikimo metu buvo parodytas jo sukurtas animacinis filmas „Legenda apie karalių Nalą“ pagal nacionalinį indų epą „Mahabharata“. Režisierius, panaudodamas 3D grafiką, norėjo vaikams ir suaugusiems parodyti mitologinio pasaulio grožį.

2017 11 10 27

Į viršų