Provizorius, kraštotyrininkas
Visą gyvenimą socialinių mokslų daktarė provizorė, farmacijos istorijos tyrinėtoja ir saugotoja Regina Stonkutė-Žukienė pašventė kilniam ir atsakingam farmaciniam darbui. Parengė ir išleido tris knygas ir parengė išsamių rankraščių apie šalies farmacijos įstaigų istoriją, savo prisiminimus ir gimtąjį Luokės kraštą.

Jai suteiktas Respublikos nusipelniusios sveikatos apsaugos darbuotojos garbės vardas.

2017 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje iškilmingai už nuopelnus farmacijai įteiktas Farmacijos garbės ženklas „Gloriac Phartmacina Lituanica“ (Garbė Lietuvos farmacijai).

Gimė Luokėje, mokėsi Vytauto Didžiojo universitete
Regina Stonkutė gimė 1928 m. birželio 8 d. Luokės miestelyje, Telšių apskrityje, tarnautojo Juozo Stonkaus ir Celinos Juškevičiūtės-Stonkienės šeimoje.

Tėvas Juozas Stonkus buvo mokytojas Luokės valsčiaus pradžios mokyklose  Ubiškėje, Biržuvėnuose, Luokėje. 1924 m. rugsėjo 7 d. vedė Celiną Juškevičiūtę, kai jai buvo 19 metų, jam – 22-eji.

Jų šeimoje 1926 metais gimė dukrelė Elenutė, kuri 6 mėnesių mirė nuo meningito. Užaugo dvi dukros Regina (g. 1928 m.) ir Judita (g. 1935 m.). Regina tapo provizore, o Judita – finansininke.

Tėvai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Jų iniciatyva 1922 metais Luokėje buvo sudarytas Šaulių sąjungos būrys, abu buvo sąjungos nariais, o Celina – kurį laiką ir moterų būrio vade, taip pat buvo Luokės katalikių moterų draugijos pirmoji pirmininke. Be to, ji mokėjo gražiai austi, siūti ir siuvinėti, mašina išsiuvinėjo Šaulių būrio vėliavą bei siuvo katalikių moterų draugijos vėliavą. Buvo gera kulinarė, kepė gardžius kepsnius. Dažnai buvo įvairių renginių iniciatore ir organizatore.

R., Stonkutė, 1939 metais baigusi Luokės pradžios mokyklos šešis skyrius, rudenį pradėjo mokytis Telšių gimnazijos pirmojoje klasėje. Gimnaziją baigė 1945 metais aukso medaliu. Tais pačiais metais pradėjo studijuoti farmaciją Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

Besimokydama universitete farmacijos skyriaus asistento Alfonso Kaikario paraginta ir jo treniruojama pradėjo žaisti šachmatais, dalyvavo universiteto renginiuose šachmatų varžybose. Buvo Farmacijos fakulteto studentų profsąjungos komiteto pirmininke. 1949 metais baigė universitetą su pagyrimu.

Dirbo vaistinėse ir Vyriausiojoje farmacijos valdyboje
Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos paskyrimą, R. Stonkutė pradėjo dirbti Anykščių vaistinėje receptore. 1950 m. rugsėjo 4 d. ji skiriama Anykščių rajono Debeikių vaistinės vedėja, o 1952 m. vasario 1 d. – Anykščių rajono vaistinės vedėjo pavaduotoja. Dirbdama Anykščiuose, dalyvavo respublikinėse kaimo jaunimo šachmatų varžybose ir tapo čempione.

1962 metais ištekėjo už inžinieriaus konstruktoriaus Stasio Žuko, kuris prieš 15 metų išėjo Amžinybėn, palaidotas Antakalnio kapinėse.

Vyriausiosios farmacijos valdybos viršininkas Jonas Eišvydis pastebėjo atidų ir kruopštų Reginos darbą ir pasiūlė jai dirbti valdyboje gamybos skyriuje vedėja. Tad nuo 1952 m. gegužės 3 d. pradėjo dirbti Vyriausiojoje farmacijos valdyboje gamybos skyriaus vedėja, prekybos-gamybos skyriaus viršininko pavaduotoja, gamybos skyriaus viršininke ir nuo 1971 m. sausio 11 d. – valdybos viršininko pavaduotoja prekybos reikalams.

1988 metais valdybą reorganizavus į Respublikinį gamybinį susivienijimą, ji dirbo generalinio direktoriaus pavaduotoja  komercijai. 1990 m. sausio 1 d. pradėjo dirbti informacinį darbą. Iki 1993 m. sausio 3 d. dirbo informacijos skyriaus viršininke, po to išėjo į pensiją.

Dirbdama Vyriausiojoje farmacijos valdyboje R. Stonkutė-Žukienė buvo atsakinga už farmacijos pramonės įmonių darbą, už gyventojų ir gydymo įstaigų aprūpinimą medikamentais. Parengė chemijos farmacijos fabriko „Sanitas“ ir Švenčionių vaistažolių farmacijos fabriko rekonstrukcijos sociologijos projektus, rūpinosi įmonių technologijos tobulinimu, asortimento plėtojimu, produkcijos kokybės gerinimu. Sovietų Sąjungoje užsakydavo reikalingus medikamentus ir kitas medicinos prekes, drauge su kitais darbuotojais tyrė respublikos gyventojų poreikį medikamentams, paruošė ilgamečioį poreikio ir vartojimo apskaitos respublikoje ir atskiruose regionuose dokumentą. Dirbdama informacijos skyriuje teikė vaistininkams ir gydytojams informaciją apie vaistų veikimą, jų vartojimą, vertė į lietuvių kalbą ir redagavo vaistų instrukcijas.

1957 metais R. Stonkutė-Žukienė už aktyvų darbą buvo apdovanota „Sveikatos apsaugos žymūno“ ženklu. Kėlė specialybės kvalifikaciją: 1954 metais baigė keturių mėnesių kursus Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) chemijos farmacijos institute, 1976 metais – vadovaujančių farmacijos darbuotojų kursus Maskvos I. Sečenovo medicinos institute, kursus – prie Kauno medicinos instituto. 1966 metais jai buvo suteikta aukščiausia provizorės farmacinio darbo organizatorės kvalifikacinė kategorija, kuri po to buvo dar kartą patvirtinta.

1972 metais Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto mokslinėje taryboje R. Stonkutė-Žukienė apgynė disertaciją ekonomikos mokslų kandidato laipsniui įgyti tema „Lietuvos TSR farmacijos pramonės ugdymo ir jos ekonominio efektyvumo didinimo problemos“. Disertacijos pasiūlymai Nepriklausomoje Lietuvoje įgyvendinti: išplėsta injekcinių tirpalų gamyba, pastatytas infuzinių tirpalų gamybos fabrikas, fabrikuose pagaminti vaistai pakeitė daugumą vaistinėse pagal receptus gamintų vaistų. Lietuvos Mokslų taryba po nostrifikacijos R. Stonkutei-Žukienei suteikė socialinių mokslų daktarės laipsnį.

Provizorė R. Stonkutė-Žukienė šešiolika metų buvo Respublikinės provizorių kvalifikacinės komisijos pirmininke, aktyvi Respublikinės farmacininkų mokslinės draugijos narė, daug kartų buvo renkama į  jos tarybą, buvo Vilniaus zonos farmacininkų mokslinės draugijos pirmininke, sekcijos pirmininke.

Skaitė paskaitas apie farmacinio darbo organizavimą ir ekonomiką provizorių kvalifikacijos kursuose Kauno medicinos institute ir Respublikos Liaudies ūkio vadovaujančių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo institute. Pranešimus skaitė sąjunginiuose farmacininkų suvažiavimuose, mokslinėse konferencijose ir seminaruose. Pranešimus apie vaistų veikimą ir aprūpinimą jais skaitė gydytojų ir farmacininkų konferencijose, susirinkimuose, daugelyje Lietuvos miestų ir rajonų. Tyrinėjo farmacijos ekonomiką, pramonės gaminių ir vaistinių receptūrų savikainą, atsargų normatyvų planavimą, atsargų vaistų sandėliuose formavimo klausimus, nepakankamai gaunamų medikamentų skirstymo vaistinėms klausimus ir kt.

R. Stonkutė-Žukienė parašė 50 mokslinių straipsnių apie farmacijos ekonomiką ir darbo organizavimą, juos spausdino Lietuvos žurnaluose „Sveikatos apsauga“, „Liaudies ūkis“, „Mokslas ir gyvenimas“, „Sveikata“, taip pat žurnaluose „Farmacija“, „Aptiečnoje dielo“ Maskvoje, suvažiavimų ir konferencijų mokslinių darbų rinkiniuose.

1997–2016 metais R. Stonkutė-Žukienė parašė ir išspausdino 400 straipsnių ir apybraižų apie žymius farmacininkus, Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjus laikraščiuose „Žemaičių saulutė“, „Apžvalga“, pasaulio lietuvių dienraštyje „Draugas“ Čikagoje ir kitur. Jau keliolika metų aktyviai dalyvauja žurnalo „Lietuvos farmacijos žinios“ ir laikraštyje „Žemaičių saulutė“ ir kt.

Išėjusi į užtarnautą poilsį talkino Sveikatos apsaugos ministerijai sudarant kompensuojamųjų ir socialinio draudimo iš biudžeto lėšų medikamentų sąrašą, pagal specialistų rekomendacijas ir savo patyrimą paruošė Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinio draudimo ministerijos 1993-08-26 d. įsakymo Nr. 96078 patvirtintą dokumentą „Išleista už medikamentus ir medicinos pagalbos priemones kompensavimas ambulatoriniams ligoniams iš Valstybinio socialinio draudimo lėšų“.

R. Stonkutė-Žukienė dalyvavo rengiant Lietuvos Respublikos farmacijos pramonės plėtojimo programą, ištyrė gyventojų poreikį svarbiausiems būtinumo medikamentams, pasiūlė bazinių kainų apskaičiavimo metodiką.

Knygos, publikacijos, veikla
R. Stonkutė-Žukienė parengė ir išleido tris Lietuvos farmacijos knygas: Socialinių mokslų daktarė, provizorė Regina Stonkutė-Žukienė ir provizorius Anatolijus Kostiukevičius „Žymiausi Lietuvos farmacininkai“; 1998 m. Socialinių mokslų daktarė, provizorė Regina Stonkutė-Žukienė „Lietuvos farmacininkų erškėčių keliai“; Socialinių mokslų daktarė, provizorė Regina Stonkutė-Žukienė „Lietuvos farmacija XX amžiuje“, 2005 m.

Taip pat ji parenė rankraščius: „Lietuvos farmacijos sąjungos istorija“, 2012–2016 m. kartu su prof. Tarasevičiumi; Regina Stonkutė-Žukienė, Antanina ir Liudvikas Rulinskai „Šiaulių ir Panevėžio kraštų farmacijos istorijos bruožai“, 2014 m.; „Rytų Lietuvos farmacijos istorijos nuotrupos“, 2015 m.; R. Stonkutė-Žukienė „Gyvenimo žingsniai“. 1997–2008 m. straipsniai iš Lietuvos ir užsienio lietuvių spaudos.

Autorės mieli ir nuoširdūs prisiminimai apie tėvelius, senolius ir prosenelius, taip pat apie gimtąjį Luokės kraštą ir įvairios kelionės.
Po 1 egzempliorių knygų ir rankraščių perduota Lietuvos nacionaliniam istorijos muziejui, medicinos bibliotekai, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejui Kaune ir „Aušros“ muziejui Šiauliuose.

Dr. provizorė R. Stonkutė-Žukienė visą gyvenimą aktyviai dalyvauja visuomeniniame darbe, yra žurnalo „Lietuvos farmacijos žinios“ redakcinės kolegijos narė, laikraščio „Žemaičių saulutė“ Plungėje korespondentė.

Provizorė aktyviai dalyvauja žurnalo ir laikraščio veikloje. Beveik kiekviename jų numeryje rasime jos straipsnių apie įvairius žymius žmones, svarbiausius šalies įvykius. Laikraščio „Žemaičių saulutė“ keliuose numeriuose buvo spausdinami provizorės prisiminimai „Gyvenimo nuotrupos“, o žurnalas „Lietuvos farmacijos žinios“ spausdino „Gyvenimas“.

Jos straipsnius apie Lietuvos žiniuonę ir liaudies medicinos žinovę dr. Eugeniją Šimkūnaitę, Dievo gailestingumo apaštalo seserį vienuolę Faustiną Kovalską ir buvusį ilgametį Lietuvos farmacijos vadovą farmacininką Joną Eišvydį spausdino Šiaulių miesto laikraštis „Šiaulių naujienos“.

Būtina pažymėti, kad šiandien sutiksime ne tiek daug vaistininkų, kurie taip kruopščiai ir nuoširdžiai tyrinėtų ir saugotų istorinę farmacijos medžiagą – tiek farmacininkų, tiek farmacijos įstaigų. Tai paminklas ateinančioms kartoms, gal ateityje šia medžiaga kas nors ir susidomės.

Daktarei R. Stonkutei-Žukienei rengiant straipsnius apie vaistininkus, dvasininkus, kultūros ir meno žmones nemažai laiko tenka praleisti archyvuose renkant istorinę medžiagą. Jos straipsniai visuomet būna išsamūs, suprantami kiekvienam. Daktarės parašyti straipsniai nė kiek nenusileidžia diplomuoto žurnalisto spausdinamai medžiagai, jie visuomet alsuoja meile žmogui, farmacininko profesijai, kiekvienam kolegai ir bičiuliui.

Už ilgametį darbą ir visuomeninę veiklą apdovanota: ženklu „Sveikatos apsaugos žymūno“; suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelniusios Sveikatos apsaugos darbuotojos garbės vardas; išrinkta Lietuvos farmacijos sąjungos garbės nare; tapo „Nusipelniusios farmacijos specialistės“ konkurso laureate; 2015 m. gruodžio 11 d. išrinkta Vilniaus medicinos draugijos 210 metų jubiliejaus proga garbės nare; 2017 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos  muziejuje Kaune iškilmingoje aplinkoje už nuopelnus Lietuvos farmacijai apdovanota Farmacijos garbės ženklu „Gloriac Phartmacina Lituanica“ (Garbė Lietuvos farmacijai).

Gyvenimas, pašvęstas farmacijai
Su provizore dr. R. Stonkute-Žukiene aš su žmona esame pažįstami daugiau nei penkiasdešimt metų. Dažniau teko bendrauti su provizore darbo klausimais, kai ji dirbo Vyriausiosios farmacijos valdybos viršininko pavaduotoja prekybos reikalams ir Respublikinio gamybinio susivienijimo „Farmacija“ generalinio direktoriaus pavaduotoja komercijai. Tada valdyboje teko dalyvauti gamybiniuose pasitarimuose.

Dr. R. Stonkutė-Žukienė buvo dažnas svečias ir Šiauliuose: Vyriausiosios farmacijos valdybos Šiaulių tarprajoninėje kontoroje, vaistų sandėlyje ir farmacijos laboratorijoje „Galen“, pasitarimuose bei šventėse.

1985–1990 metais kartu su R. Žukiene, V. Sakalausku ir B. Bajoriūnienė teko važiuoti į Maskvą, į tuometinę Vyriausiąją farmacijos valdybą su medikamentų paraiškomis visos Lietuvos poreikiams ir aplankyti chemijos farmacijos fabrikus. Lietuvos vaistininkų pateiktos paraiškos medikamentams buvo pateikiamos kaip pavyzdys kitoms respublikoms.

Provizorė dr. R. Stonkutė-Žukienė yra reikli ne tik sau, bet ir buvusiems pavaldiniams, tačiau visuomet pasiryžusi padėti kiekvienam, moka džiaugtis pasiekimais, ir užjaučia esant nelaimei.

Dabar su dr. R. Stonkute-Žukiene, gyvenančia Vilniuje, bendraujame telefonu, pasikalbame apie buvusius bendradarbius, pasidalijame mintimis apie įvairius įvykius.

Jos širdyje Luokės ilgesys – 2009 metais išleistoje knygoje „Gyvenimo žingsniai“ straipsnyje „Mano širdis liko gimtinėje“ rašo: „Paskutinį kartą savo tėvų namų slenkstį peržengiau 1949 metais. Daug metų negalėjau net savo artimųjų kapų aplankyti. Jau beveik 50 metų gyvenu Vilniuje, tačiau iki šiol jaučiuosi svetima. Ilgiuosi mažo Žemaitijos miestelio Luokės ir toli matomo didingo Šatrijos kalno.“

Rengiant straipsnį panaudota sukaupta istorinė archyvinė farmacinė medžiaga apie žymius šalies žmones.

Dr. R. Stonkutė-Žukienė (kairėje) su provizore Vanda Kavaliauskiene.
Autoriaus archyvo nuotr.