facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių universiteto Muzikos pedagogikos katedros docentas Gediminas Ramanauskas daugiau kaip 20 dienų atstovavo Lietuvai Kinijoje surengtame šios šalies vyriausybės inicijuotame projekte „16+“, skirtame Vidurio ir Rytų Europos šalių folkloro festivalių direktoriams ir liaudies meno organizacijų vadovams. Doc. G. Ramanauską paprašėme pristatyti išvykos rezultatus ir pasidalyti kelionės įspūdžiais.

– Kaip patekote į projektą „16+“?
– Kinijos Respublikos ambasada Vilniuje atstovauti Lietuvai šiame projekte atrinko du didžiausius mūsų šalyje rengiamus liaudies meno ir folkloro renginius – į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą įtrauktą Dainų šventę ir mūsų Šiauliuose rengiamą tarptautinį folkloro konkursą-festivalį „Saulės žiedas“. Kadangi „Saulės žiedo“ festivalio direktorius Zenonas Ripinskis ir kiti organizacinio komiteto nariai šį kartą neturėjo galimybės daugiau kaip 20-čiai dienų išvykti, delegavo mane. Kartu su manimi vyko ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa.

– Koks tai projektas ir kokie buvo jūsų vizito tikslai?
– Kinijos vyriausybė vykdo savo valstybės kultūros viešinimo programą. Pastaruoju metu ji kviečia įvairių žanrų muzikinių organizacijų, asociacijų, festivalių direktorių grupes į Kiniją tam, kad pristatytų savo šalies kultūrą, kolektyvus, festivalius ir kartu užmegztų ryšius su kitų šalių kultūros organizacijomis. Tam tikslui svečiams Kinijoje skiriamas visiškas išlaikymas, įskaitant transporto išlaidas šalyje, apgyvendinimą ir maitinimą.

Štai po mūsų, folkloro festivalių organizatorių, viešnagės Kinijoje prasidėjo šokio žanro profesionalų vizitas, kur geriausi šokio žanro pedagogai ir choreografai pradėjo darbą su Kinijos atlikėjais ir choreografijos specialybės studentais, stato spektaklius, rengia įvairias programas Pekino šokio akademijoje.

Kinijos vyriausybė šiais projektais siekia skatinti kultūrinius mainus. Norima, kad tie užsienių šalių kultūros organizacijų vadovai, kurie dalyvauja tokiose pažintinėse kelionėse po Kiniją, taptų savotiškais Kinijos kultūros ambasadoriais, pamatytų geriausius muzikinius kolektyvus, kuriuos pasikviestų į renginius savo šalyse, kartu rekomenduotų savo šalių kolektyvus dalyvauti Kinijoje rengiamuose tarptautiniuose festivaliuose.

Mūsų vizito programa vadinosi „16+“. Tai reiškia, kad buvo pakviesta 16 atstovų iš Rytų ir Vidurio Europos šalių. Mūsų delegaciją sudarė Rytų ir Vidurio Europos folkloro festivalių direktoriai ir liaudies meno organizacijų vadovai iš visų trijų Baltijos šalių, Lenkijos, Bulgarijos, Rumunijos, Vengrijos, Slovakijos, Serbijos, Slovėnijos, Makedonijos, Albanijos ir kt. Delegacijoje taip pat buvo mokslininkai, renginių organizatoriai, vadybininkai, t. y. visi tie, kurie susiję su folkloro festivalių organizavimu.

Kad šalys galėtų dalyvauti tokioje programoje, sutartis turėjo pasirašyti šalių kultūros ministrai. Reikia pažymėti, kad šioje programoje Lietuva, kaip ir Latvija, deja, aktyviai nedalyvauja. Skirtingai nuo Estijos, mūsų šalies ir Latvijos kultūros ministerijos didelės iniciatyvos plėtoti kultūrinius mainus kol kas nerodo. Estai yra daug aktyvesni ir atsiradusiomis naujomis galimybėmis plėsti kultūrinius mainus jau naudojasi. Štai jau dabar kinai kviečia liaudies menininkus, kurie ten galėtų kurti skulptūras iš medžio ar akmens. Kinai mūsų prašė padėti stiprinti kultūrinius ryšius. Kelionės metu jau gavome konkretų prašymą atsiliepti į kvietimą liaudies menininkams, norintiems mėnesį laiko praleisti Kinijoje ir kurti skulptūras iš medžio ar akmens.

Pagal programą „16+“ netrukus bus rengiamas užsienio šalių operos žanro festivalių vadybininkų, režisierių delegacijų vizitas Kinijoje, vėliau bus surengti ir kiti vizitai.

– Kas jus labiausiai domino? Kas buvo pristatyta užsienio šalių atstovams Kinijoje?
– Kinija – turtingą tradicinės kultūros paveldą turinti šalis. Į UNESCO pasaulio nematerialaus paveldo sąrašą yra įtrauktas Kinijos lėlių teatras, Kinijos opera ir Kinijos cirkas. Vizito metu pastebėjau, kad Kinijoje primirštas tradicinis šokis, tradicinis muzikavimas ir tradicinis dainavimas. Todėl dabar norima, kad įvairūs Kinijos miestai pradėtų rengti tarptautinius folkloro festivalius, į kuriuose atvyktų užsienio šalių kolektyvai. Tai paskatintų folklorinį judėjimą šalyje, keltų lygį.

Mūsų vizito programa buvo sudaryta taip, kad aplankytume skirtingus Kinijos regionus ir susipažintume su vietos folkloro kolektyvais ir atlikėjais, dalyvautume vietos folkloro festivaliuose. Lankėmės Dehong ir Nujiang Yunnan provincijos prefektūrose, Fuian provincijos Kvandžu mieste ir Šanchajuje. Kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro mums buvo rengiami skirtingų atlikėjų pasirodymai. Įdomu tai, kad skirtingų vietovių žmonės ir jų atliekamos dainos, muzika ar šokiai labai skiriasi. Dėl sudėtingų gamtos sąlygų, nes didelę aplankytų regionų dalį dengia kalnai, ir infrastruktūros nebuvimo kaimai ir juose gyvenantys žmonės ilgą laiką praktiškai buvo atskirti vienas nuo kito, todėl vyrauja didelė folkloro įvairovė, skiriasi netgi atskiruose regionuose gyvenančių žmonių veidų bruožai.

Teko dalyvauti ir Šanchajuje vykusiame „Šilko kelio“ festivalio atidaryme. Lietuvai jame atstovavo Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro baleto trupė, Lietuvos simfoninis orkestras ir O. Koršunovo teatras. Pažymėtina, kad šame renginyje tarp atlikėjų iš viso pasaulio nebuvo nei vieno Rusijos ir Baltarusijos kolektyvo. Ten vykusios konferencijos metu dauguma kultūros vadybininkų akcentavo poreikį kooperuotis stambiems renginiams, nes pavieniui surengti aukšto lygio festivalius su tolimųjų šalių atlikėjais yra labai sunku.

– Kokia tradicinės kultūros situacija Kinijoje? Ar žmonės dar dainuoja liaudies dainas ar šoka liaudies šokius?
– Tradicinės kultūros padėtis atskiruose regionuose skirtinga. Rajonų centruose, kuriuose paprastai gyvena apie porą milijonų gyventojų, yra profesionalių liaudies šokių ir muzikos kolektyvų, panašių į mūsų „Lietuvos“ ansamblį ir atliekančių daugiausia stilizuotą „supopsintą“ repertuarą. Jie važinėja po kaimus, rengia koncertus. Didelę ir žalingą įtaką anksčiau kinams padarė pavyzdžiu daugelį metų rodomas Rusijos dainų ir šokių ansamblių „menas“. Blogesnė čia simfoninės ir chorinės muzikos padėtis.

Aišku, yra ir grynai mėgėjų kolektyvų, kuriuos lanko darbo žmonės. Tokiuose kolektyvuose, kurių taip pat nemažai pamatėme, yra tokių liaudies meno grynuolių, kurie puikiai atlieka tradicinę liaudies muziką, dainą ar šokį. Pamatėme, kad kartais grojama savo pasigamintais instrumentais, tačiau atlikimas yra labai techniškas ir jautrus. Matosi, kad viskas padaryta namų sąlygomis ir su didele meile. Tai yra labai gerbtina. Norėčiau, kad Šiaulių publika juos pamatytų.

– Ką pasižymėjote savo užrašuose, kokius atlikėjus rekomenduotumėte „Saulės žiedo“ festivaliui?
– Man buvo suteikti įgaliojimai kinams ir Vidurio bei Rytų Europos šalių atstovams pristatyti Šiauliuose kas dveji metai rengiamą ir pripažinimo sulaukusį tarptautinį folkloro konkursą-festivalį „Saulės žiedas“. Tam tikslui į Kiniją nusivežiau būsimo „Saulės žiedo“ festivalio bukletą ir specialiai sukurtą reklaminį vaizdo klipą. Susidomėjimas mūsų festivaliu buvo didžiulis.

Labai norėčiau, kad Šiauliuose rengiamame tarptautiniame „Saulės žiedo“ festivalyje žiūrovai 2019 m. išvystų atlikėjus iš skirtingų Kinijos regionų. Aišku, regionus kartais skiria koks tūkstantis kilometrų, tačiau Kinijos masteliais tai yra visai netoli. Norėčiau, kad kinai pas mus atvežtų dao ir Tibeto tradicinės kultūros kolektyvų. Smagu būtų pristatyti ir Kinijos tradicinio cirko ar lėlių tradicinio teatro atlikėjus.

– Į Kiniją vykote pirmą kartą. Kas labiausiai įsiminė?
– Kinija – labai didelė šalis, turinti neįtikėtinai daug gyventojų ir didelį ekonominį potencialą. Ekonomikos potencialui augti dar sparčiau, galbūt, trukdo nepakankamai išnaudojamas kultūrinis potencialas, todėl šalies vadovai deklaruoja valstybės siekį išmokyti kurti, nes pagaminti prekes jau išmokta. Štai parduotuvėse, kurios yra skirtingų lygių, prekių pakuotės kartais geresnės ir patrauklesnės negu pas mus Europoje. Kainos šiek tiek mažesnės negu Lietuvoje.

Labai nustebino elektra varomų transportų priemonių populiarumas. Mus vežiojo elektra varomais autobusais, o keliuose visur buvo pilna elektrinių motorolerių ir dviračių. Valstybės politika – mažinti benzininių variklių naudojimą ir plėsti elektros naudojimą. Matėme, kad mažuose kalnuose nusidriekusiuose miesteliuose yra daug nedidelių hidroelektrinių, aprūpinančių vietos gyventojus elektra.

Daugelis Kinijos gyventojų gyvena gana skurdžiai, tačiau, atrodo, jie jaučiasi laimingi. Kadangi gyventojų šalyje yra labai daug, todėl išnaudojama kiekviena žemės pėda. Netgi kalnų šlaituose, kur pas mus paprasčiausiai augtų pušys, daug kur įrengtos terasos ryžiams, arbatai, kavai, kukurūzams ar kitoms kultūroms auginti. Žinoma, didžiausia jų problema ekologija, kurios problemas kinai vis tiek turės spęsti, jeigu ne dabar, tai ateityje tikrai.

Kinija pastaruoju metu kreipia vis daugiau dėmesio į išsilavinimą ir specialistų rengimą. Kalbėjome apie bendradarbiavimą su Yunnan Dehong mokytojų rengimo koledžo Tarptautinių ryšių departamento direktore Yu Shanshan. Jų koledžas suinteresuoti partneryste su Šiaulių universitetu, todėl bus ieškoma sričių, kuriuose vieni kitiems būtume įdomūs. Lankiausi puikiame jų universiteto studentų miestelyje, bibliotekoje. Universiteto pastatai yra modernūs, visiškai neseniai pastatyti, o pats universitetas įrengtas labai moderniai ir aprūpintas šiuolaikiškomis laboratorijomis. Žodžiu, spartus vystymasis aukštojo mokslo ir studijų srityje akivaizdus.

2017 11 03 13

2017 11 03 10

G. Ramanausko archyvo nuotraukos

Į viršų