facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Minint Lietuvos valstybingumo šimtmetį tarp Lietuvos labui dirbusių šviesių asmenybių turime prisiminti ir vaistininką Joną Eišvydį, daug nuveikusį žmonių sveikatos labui.

Jonas Eišvydis gimė 1898 metais Rytų Aukštaitijoje, Zarasų apskrities Dusetų miestelyje, ūkininko Norberto Eišvydžio šeimoje. 1913 metais, turėdamas 15 metų, baigė rusišką keturklasę Zarasų apskrities mokyklą ir pradėjo dirbti vaistinėje mokiniu. Jaunuolis labai norėjo mokytis ir Lietuvos ūkininkų vaikams, neturintiems mokslui lėšų, darbas vaistinės mokiniu buvo vienintelė galimybė įsigyti profesiją ir siekti mokslo.

1914 m. rugpjūčio mėnesį Jonas Eišvydis išvyko į Maskvą, kur gyveno jo dėdė, tikėdamasis, kad šis padės jam toliau mokytis. Tačiau, artėjant prie Minsko, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Kilo sumaištis ir vietoje Maskvos J. Eišvydis atsidūrė Ukrainoje, Jekaterinoslave (Dniepropetrovske). Čia jai pasisekė rasti vaistinės mokinio darbą privačioje vaistinėje. Dirbo juo iki 1916 metų, kol atliko visą trejų metų vaistinės mokinio praktiką. Tada išvažiavo į Saratovą ir įstojo į prie Saratovo universiteto veikusius vaistininkų padėjėjų kursus. Baigęs kursus, išlaikė egzaminus ir universiteto taryba 1917 m. vasario 20 d. suteikė jam vaistininko padėjėjo laipsnį, išdavė atitinkamą pažymėjimą.

Tapęs kvalifikuotu farmacininku J. Eišvydis iki 1920 metų dirbo Jekaterinoslavo centrinės ligoninės vaistinėje. 1919 metais kartu su karo pabėgėliais norėjo grįžti į Lietuvą, bet sužinojęs, kad karo metais nuo dėmėtosios šiltinės mirė tėvai, pasiliko Jekaterinoslave.

Veikli J. Eišvydžio prigimtis jį įtraukė į revoliucijos sūkurį. Jis labai aktyviai dalyvavo profsąjungų veikloje gindamas medicinos darbuotojų reikalus ir 1920 metais įstojo į KIomunistų partiją.

1925 metais Ukrainos komunistų partijos CK nutarimu J. Eišvydis nukreipiamas į Charkovą ir išrenkamas visos Ukrainos medicinos darbuotojų profsąjungos „Medsantrudo“ komiteto prezidiumo nariu – Tarifinio ekonominio skyriaus vedėju ir Centrinės Ukrainos biuro vaistinių darbuotojų sekcijos vedėju.

Dirbdamas Ukrainoje J. Eišvydis sukūrė šeimą. Jo žmona Klavdija buvo anglų kalbos mokytoja. J. Eišvydis visada buvo pavyzdingas vyras ir tėvas. Užaugino sūnų inžinierių Levą Eišvydį.

1929 metais J. Eišvydis išrenkamas Gorkio srities „Medsantrudo“ pirmininku. 1933 m. spalio mėnesį J. Eišvydis paskiriamas Gorkio srities žemės valdybos politsektoriaus atsakinguoju instruktoriumi, o 1935 metais jau ir šios valdybos viršininko pavaduotoju – Gyvulininkystės valdybos viršininku.

1937 m. gruodžio 8 d. J. Eišvydis, kaip ir daugelis to meto atsakingų darbuotojų, tapo Stalino represijų auka.

Pašalinamas iš partijos, suimamas ir kalinamas Gorkio kalėjime. 1937 metais Gorkio srities laikraštyje „Gorkovskaja komuna“ gruodžio 20 d. Gorkio srities NKVD viršininkas I. J. Lavrušinas rašė, kad J. Eišvydis priklausęs dešiniesiems eserams ir kontrrevoliucionieriams, kartu su kitu Žemės valdybos atsakinguoju darbuotoju Tichonovu vadovavęs kenkėjiškam darbui: sunaikinęs Gorkio srities kolūkiuose gyvulių bandas (tuo metu srityje siautė snukio ir ragų liga), užkrėtė linų pasėlius ligomis, sutrukdė 130 mašinų traktorių stočių statybą, išvedė iš rikiuotės veikiantį traktorių parką ir kt.

Kalinamas J. Eišvydis patyrė visą tuometinių tardymų siaubą.

Tačiau ir kalėjime J. Eišvydis neprarado savo gerųjų savybių ir iniciatyvos. Net ir ten buvo išrinktas kameros seniūnu ir, kiek leido jėgos, kovojo už geresnę kalinių buitį.

Suėmus J. Eišvydį iš jo šeimos buvo atimtas butas, ji buvo perkelta į mažą kambarėlį bendrame bute, kur iš jos tyčiojosi kaimynai. Mokykloje jo dvylikametis sūnus buvo pravardžiuojamas kenkėju-fašistu. Pažįstami liovėsi sveikintis su K. Eišvydiene, nes tai buvo pavojinga. Išgyventi jai padėjo tik automobilių gamykloje dirbęs brolis, kurio pastangomis ji buvo priimta į gamyklą dirbti anglų kalbos vertėja įrengimų instrukcijoms versti, nes tokių specialistų labai trūko.

1940 m. balandžio 10 d. J. Eišvydžio byla buvo nutraukta ir jis buvo paleistas. Birželyje pradėjo dirbti Gorkio srities vaistų sandėlyje eiliniu prekių žinovu. Kilus karui su Vokietija ir trūkstant darbuotojų, nes prasidėjo mobilizacija į armiją, J. Eišvydis buvo paskirtas Gorkio srities farmacijos valdybos Prekybos skyriaus viršininku, o 1942 metais mobilizuotas į formuojamą lietuviškąją diviziją.

Kaip geras specialistas 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje J. Eišvydis buvo atsakingas už medicinos tarnybos aprūpinimą. Su 16-ąja divizija 1945 metais, po 30 metų, išvydo gimtąjį kraštą Lietuvą. Atėjo į Telšius, kur aš tuo metu mokiausi paskutinėje gimnazijos klasėje ir mačiau žengiančius per miestą suvargusius, karo išvargintus karius. Telšiuose J. Eišvydis aplankė ir vyskupą V. Borisevičių, kuris jam padarė didelį įspūdį (apie tai man papasakojo pats J. Eišvydis).

Greitai J. Eišvydis buvo demobilizuotas ir 1945 m. lapkričio mėnesį buvo paskirtas Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos Vyriausiosios farmacijos valdybos viršininko pavaduotoju. Po karo nebuvo farmacininkų, sugebančių spręsti sudėtingas to meto sąlygomis vaistų tiekimo problemų. Net pats valdybos viršininkas nebuvo farmacininkas.

Dirbdamas VFV viršininko pavaduotoju J. Eišvydis parodė savo neeilinius sugebėjimus ir, nors ir nebebuvo Komunistų partijos narys, 1947 m. kovo 15 d. buvo  paskirtas Vyriausiosios farmacijos valdybos viršininku. Dirbdamas valdyboje jis dėstė karinį medicinos tiekimą Vilniaus universiteto studentams farmacininkams.

J. Eišvydis ėmėsi atkurti karo sugriautą farmacijos ūkį: vaistines, vaistų sandėlius, vaistų gamybos įmones. Karo metu beveik visa respublikos materialinė farmacijos bazė buvo sunaikinta, tą puikiai prisimena ir šiauliečiai, nes Šiauliai karo metu labai nukentėjo.

J. Eišvydžiui vadovaujant Lietuvos farmacija darbo organizavimu, vaistinių interjerais, darbuotojų kvalifikacija garsėjo visoje Sovietų Sąjungoje. Lietuvoje buvo pastatyta daug naujų vaistinių rajonuose ir miesteliuose, išplėstos vaistų pramonės įmonės, pastatyti vaistų sandėliai Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, įkurtos farmacinių įrengimų dirbtuvės, gaminusios baldus ir įrangą vaistinėms, įsteigtos centrinės rajonų vaistinės, eksperimentinius vaistažolių ūkius Gerdašiuose, Lazdijų rajone. J. Eišvydis vienas pirmųjų ėmė rūpintis ekonomiškų vaistinės augalinės žaliavos paruošimu.

Jonas Eišvydis sumaniai rinko kadrus ir atsakingas pareigas nebijodamas patikėdavo jauniems provizoriams, nelabai kreipdamas dėmesį į jų socialinę kilmę. Taip 1951 metais VFV Šiaulių skyriaus valdytojo pavaduotoja buvo paskirta 28 metų farmacininkė Vanda Jurevičiūtė-Kavaliauskienė. Aš taip pat buvau viena iš tų jaunų provizorių 1952 m. gegužės 2 d. pradėjusi dirbti Vyriausiojoje farmacijos valdyboje, nors mano tėvas Juozas Stonkus buvo politinis kalinys, ko nuo viršininko negalėjau slėpti. VFV Vaistinių tinklo viršininke jau dirbo 1949 metais baigusi Vilniaus universitetą provizorė Ona Petraitytė-Kasperavičienė ir kiti.

Visus šiuos jaunus žmones reikėjo mokyti praktinio vadovavimo įmonėms ir vaistinėms darbo.

Su J. Eišvydžiu teko dirbti 25 metus – iki pat jo mirties. Jis visada buvo taktiškas, niekada nepakeldavo balso, nuodugniai perskaitydavo jam pasirašyti pateiktus raštus, gebėdavo išgirsti darbuotojų nuomonę, užjausti ir padėti sunkią valandą.

Mokydamas kitus jis mokėsi ir pats. Prisiminė lietuvišką rašybą, lietuvių kalbos, nors ir 30 metų gyvendamas Rusijoje, nebuvo pamiršęs. Tik J. Eišvydžio dėka Lietuvoje, vienintelėje iš Sovietų Sąjungos respublikų, Vyriausiojoje farmacijos valdyboje raštvedyba buvo vedama tautine kalba, lietuviškai. Kontrolieriai, atvažiavę iš Maskvos, dėl to būdavo labai nepatenkinti.

Mirus Stalinui, J. Eišvydis buvo reabilituotas ir grąžintas į Komunistų partiją. Jau ir anksčiau, Stalino režimo metais J. Eišvydis, nebūdamas partijos nariu, nebijojo priimti į darbą ir nelabai „geras“ biografijas turinčių darbuotojų, o pradėjus leisti grįžti iš Sibiro tremtiniams ir iš lagerių kaliniams, jis į darbą priimdavo farmacininkus, baigusius Sibiro institutus ir mokyklas, o norintiems atvykti į Lietuvą dirbti kitataučiams, dažniausiai būdavo atsakoma „nėra laisvų darbo vietų“.

J. Eišvydis labai domėjosi farmacijos mokslu. Norėjo, kad farmacininkai nuolat keltų profesinę kvalifikaciją, todėl rėmė kvalifikacijos kėlimo kursus ir mokslinį tiriamąjį darbą.

Jis visada siekė, kad Lietuvos farmacija būtų pavyzdžiu kitiems. Net ir sąjunginė Vyriausioji farmacijos valdyba gerbė jį, vertino jo nuomonę.

J. Eišvydis aktyviai dalyvavo Respublikinės mokslinės farmacininkų draugijos veikloje buvo valdybos pirmininko pavaduotojas, taip pat Visasąjunginės farmacininkų mokslinės draugijos valdybos narys, buvo renkamas Lietuvos medicinos darbuotojų profsąjungos prezidiumo nariu, buvo Sveikatos apsaugos ministerijos Kolegijos narys.

Parašė daug straipsnių ir skaitė pranešimus apie respublikos farmacijos darbo organizavimą mokslinėse konferencijose.
1965 metais J. Eišvydžiui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio sveikatos apsaugos darbuotojo vardas.

1974 metais pablogėjus sveikatai J. Eišvydis išėjo į pensiją. Dar kurį laiką dirbo farmacijos civilinės gynybos srityje. Jonas Eišvydis mirė 1977 m. kovo 17 d. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Pagerbdami velionį į jo laidotuves suvažiavo vaistininkai iš visos Lietuvos.

Šių metų rugsėjo 28 dieną Kaune, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje, surengtame renginyje „Gloriae pharmacie Lituaniae“ (Garbė Lietuvos farmacijai) už Jono Eišvydžio nuveiktus darbus Lietuvos labui, po mirties jis buvo apdovanotas Farmacijos garbės ženklu. Šiuo ženklu už nuopelnus Lietuvos farmacijai buvo apdovanota tik dvylika gyvų ir mirusių Lietuvos farmacininkų, tarp jų ir šiauliečiai provizoriai Almira Girdenienė, Antanina ir Liudvikas Rulinskai.

Jonui Eišvydžiui skirtas ženklas bus saugomas ir eksponuojamas Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje Kaune, Rotušės a. 2E.

2017 10 06 05

Šiaulių tarprajoninės kontoros darbuotojų kolektyvas su buvusiu VFV viršininku J. Eišvydžiu.
1975 metai.
A. ir L. Rulinskų archyvo nuotr.

2017 10 06 04

Vyriausiosios farmacijos valdybos viršininką J. Eišvydį 70-mečios proga sveikina VFV Šiaulių tarprajoninės kontoros valdytoja Vanda Kavaliauskienė.
A. ir L. Rulinskų archyvo nuotr.

Į viršų