Kryžių kalno atlaidus prisiminus
Šiais 2017 m. organizuoti dvidešimtieji Kryžių kalno atlaidai Šiaulių vyskupijoje. Į juos buvo atvykęs Minsko-Mogiliovo metropolitas arkivyskupas Tadeusz Kondrusiewicz ir Apaštalinio nuncijaus patarėjas monsinjoras dr. Matthew Amponsah-Saamoa.  

Baigiantis šv. Mišioms Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis iškilmingai paskelbė vyskupo Julijono Steponavičiaus  (106-asis gimtadienis š. m. spalio 18 d.) beatifikacijos bylos, kurią patvirtino Šventųjų skelbimo kongregacija Vatikane, pradžią.

Keletas priminimų
* Vienintelis oficialiai kanonizuotas Lietuvos šventasis yra karalaitis Kazimieras (1458–1484). Jis gerbiamas kaip Lietuvos ir lietuvių jaunimo globėjas.

* 1987 m. Palaimintuoju paskelbtas arkivyskupas Jurgis Matulaitis (1871–1927). Lietuvos ir pasaulio katalikai meldžiasi dėl jo paskelbimo šventuoju (kanonizacijos) (<katalikai.lt/kbl/sventieji>).

* 2017 m. birželio 25 d. pirmą kartą Lietuvos istorijoje Vilniuje (ne užsienio šalyje) paskelbtas popiežiaus Pranciškaus įgaliotos Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretas, kuriuo  buvo pripažinta Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) kankinystė ir atvertas kelias jo paskelbimui palaimintuoju.

* Visiems mums gerai žinoma, kad XVII a. Žagarėje gyvenusi Barbora Žagarietė buvo žmonių gerbiama kaip šventoji, tačiau oficialiai nekanonizuota. Barboros Žagarietės beatifikacija Šiaulių vyskupijoje iškilmingomis šv. Mišiomis pradėta 2005 m. rugsėjo 24 d., suformuotas tribunolas. Per tą 11 metų sukaupta labai daug istorinės medžiagos, liudijimų, patyrimų, ieškoma reikalingų istorinių šaltinių, įgalinančių Dievo tarnaitę Barborą Žagarietę paskelbti Palaimintąja. Tiesą pasakius, Barboros Žagarietės kėlimo į altoriaus garbę istorija kur kas senesnė. Pradžia siekia vyskupo Motiejaus Valančiaus laikus. Vyskupas lankėsi Barboros Žagarietės kriptoje, meldėsi prie žemiškųjų palaikų ir liepė klebonui užvesti knygą, kurioje būtų registruojamos Lietuvoje ir netgi  kaimyninėse šalyse patirtos malonės.

* Prieš kurį laiką „Šiaulių naujienose“ rašyta: „ Šį sekmadienį 11 val. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ex katedra paskelbs apie pradedamą Dievo Tarno kunigo Ignaco Dionyzo Štacho beatifikacijos bylą“ (2016 10 29); „Šiais 2016-aisiais metais gruodžio 11 dieną 11 valandą Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje J.E. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis šv. Mišių metu ex cathedra pristatys Sankt Peterburge  2003 m. gegužės 31 d. pradėtą Dievo Tarno kunigo kankinio Pranciškaus Budrio iš Meškuičių parapijos (Kryžių kalno) beatifikacijos bylą“ (2016 12 03).

Truputis komentarų
Kuo skiriasi palaimintasis nuo šventojo? Ar palaimintieji mažiau šventi? Ne. Šie titulai reiškia paminėjimo liturgijoje geografiją. Palaimintieji minimi tame krašte, kuriame gyveno ir veikė, o Šventųjų reikšmė neapsiriboja vietine Bažnyčia. Jie minimi visuotinės Bažnyčios liturgijoje. „Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį!“ – taip apie Teofilių Matulionį 1936 m. lietuvių maldininkų grupei pasakė popiežius Pijus XI.

Būtina atkreipti dėmesį, kad beatifikacijos bylų tvarkymas – labai ilgas procesas. Pvz., arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos pradžia – 1989 m., kai Popiežiui buvo įteiktas prašymas pradėti skelbimo Palaimintuoju procesą. Vyskupijos lygmeniu vykdytas tyrimas baigtas 2008 m. Tada byla perduota toliau nagrinėti Šventųjų skelbimo kongregacijai Romoje.

„Diecezinė šios bylos stadija panaši į mums įprastą procesinę-teisminę bylą, kur yra ieškovai, atsakovai, liudytojų apklausa, medžiagos rinkimas ir t. t. Šioje stadijoje gerai ir kruopščiai surinkta medžiaga padeda rašant Romoje kandidato į šventuosius positio. Šiame 500–1000 p. veikale, kuris savo pobūdžiu niekuo nesiskiria nuo mokslinės disertacijos, reikalinga gera istorikų, teologų, kanoninės teisės žinovų komanda. Pati svarbiausia positio vieta – tai pamaldumo į Dievo tarną pristatymas“,  – aiškina kun. Mindaugas Sabonis (2015 03 04, <http://www.bernardinai.lt>) ir tęsia:  „Atsakydamas į klausimą, kodėl neturime šventųjų, galėčiau nurodyti, būtent, šiuos veiksnius: dirbančių specialistų stygius ir pamaldumo į Dievo tarnus nepraktikavimas ir nepropagavimas. Kad ir kaip būtų liūdna – Lietuvos tikinčiojo pozicija dažnai yra tokia: „Kai paskelbs, tada ir melsiuos“. Dar straipsnio autorius pabrėžia, kad  ši nuostata yra labai klaidinga.

Šią išvadą papildo Žagarės klebono kun. Mariaus Dyglio  komentarai, būtent:  Dievo tarno paskelbimas palaimintuoju priklauso: 1) nuo mūsų pačių, tikinčiųjų, suinteresuotumo sunkiais gyvenimo momentais prašyti Dievo tarną užtarti pas Aukščiausiąjį,  2) priklauso nuo tikėjimo tos pagalbos realumu, 3) nuo gebėjimo pastebėti kiekvieną per užtarimą atėjusią kad ir neryškią malonę,  4) nuo mokėjimo  ją įvertinti, džiaugtis ir nuoširdžiai atsidėkoti malda.

„Žagarei reikia antro palaimintojo“
Tokio pavadinimo Linos Rudnickienės straipsnis 2011 10 12 išspausdintas Joniškio rajono laikraštyje „Sidabrė“. Jame rašoma: „... jau kelinta savaitė renkami gyventojų parašai, kad Žagarėje tremtyje tarnavusiam vyskupui Julijonui Steponavičiui būtų užvesta beatifikacijos byla ir šiai iškiliai asmenybei būtų suteiktas Palaimintojo vardas. Šiemet pažymimi vyskupo jubiliejai: 100-osios gimimo, 75-osios kunigystės, ištrėmimo į Žagarę 50-osios ir iškeliavimo amžinybėn 20-osios metinės.“

2016 m. gruodžio 14 d. prašymas JE Vyskupui Eugenijui Bartuliui pradedamas taip: „Mes, Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Žagarės parapijos tikintieji, prašome Jūsų tarpininkauti, kad Šiaulių vyskupijoje arkivyskupui Julijonui Steponavičiui būtų pradėta beatifikacijos byla. Viešpats Dievas leido jam tapti XX amžiaus Lietuvos Bažnyčios tikėjimo kelio simboliu istorijos vyksme ateistinio persekiojimo laikais sovietmečiu.“

Toliau šiame dokumente glaustai pateikiami biografijos faktai, atskiros charakteristikos, išlaikant priesaiką Dievui, fragmentai. Dokumento pabaiga: „Šį prašymą patvirtiname 1179 (vienas tūkstantis vienas šimtas ir septyniasdešimt devyniais) 62 (šešiasdešimt dviejuose) lapuose Žagarės parapijos tikinčiųjų parašais“. Prašymą patvirtino kun. relig. m. mgr. Marius Dyglys, Žagarės Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios klebonas.

Iš Romos 2017 m. sausio 31 d. rašte, adresuotame Exc. Mo ac Rev.mo Domino D. Eugenio Bartulis Episcopo Siauliensi, informuojama: „Atsakydamas į Jūsų laišką, gautą 2016 Viešpaties metais gruodžio 15 d. Nr. 0200-16, kuriuo Jūsų Ekscelencija kreipiatės į Šventųjų bylų kongregaciją < ... > turiu garbės Jūsų Ekscelenciją informuoti, kad iš Šventojo Sosto pusės nėra jokių kliūčių, kad šiam Dievo Tarnui galėtų būti vedama Beatifikacijos ir Kanonizacijos byla...“ Dokumentą pasirašė kardinolas Angelo Amato SDB, prefektas, ir Marcello Bartolucci , tit. Mevanijos arkivyskupas, sekretorius.

Bolševikinis, arba kruvinasis, ateizmas
Ateizmu vadiname pažiūras ir praktines nuostatas, neigiančias Dievo, antgamtinių būtybių bei reiškinių buvimą. Pirmasis tokius žmones ateistais pavadino Klemensas Aleksandrietis (II–III a.). Senovės graikai ateistais (atheoi) vadino tuos, kurie nepakluso valstybinei religijai. Filosofai ateizmą skirsto į stiprųjį, silpnąjį, praktinį, teorinį, absoliutų ir t. t. Kraštutinė kryptis – kovingasis ateizmas. Jam būdingas ne tik Dievo neigimas, bet ir kova su bet kokiomis religijos apraiškomis. Vienas kovingojo ateizmo atmainos kūrėjų – Karlas Marksas, kuriam religija buvo ideologinis darinys, dangstantis tikrąsias žmonių nelygybės priežastis ir išnyksiantis panaikinus gamybos priemonių privačią nuosavybę, t. y. pašalinus šios nelygybės prielaidas.

Straipsnyje apie kunigą Pranciškų Budrį iš Meškuičių parapijos – Ufos tikinčiųjų kandidatą į palaimintuosius  („Šiaulių naujienos“, 2016 12 06) vardijau atskirus kovingojo, arba bolševikinio, ateizmo reiškimosi momentus:
* Viena paskui kitą buvo uždarinėjamos ir užantspauduojamos  bažnyčios. Visų tikėjimų maldos namai buvo šlykščiai išniekinami, apiplėšiami, jose esančios relikvijos ir meno kūriniai be skrupulų sunaikinami. Religija paskelbta „išnaudotojų tarnaite“, o dvasininkai imti persekioti už „religinę propagandą“.    

* Apribojimai dar labiau sugriežtėjo: klebonai verčiami pateikti valdžios cenzūrai sekmadienio pamokslo tekstą, draudžiama jaunimą iki 18 metų mokyti tikėjimo tiesų (katekizmo) ir kt.

* Tie, kurie lankė bažnyčias, buvo sekami, o kunigai ir aktyvūs parapijiečiai, remiantis įvairiausiomis išgalvotomis priežastimis, buvo areštuojami, teisiami, uždaromi kalėjimuose ar sustiprinto režimo lageriuose, tremiami į tolimiausius šalies rajonus. Bijodami represijų, parapijiečiai pamažu nustojo lankyti bažnyčias. Masinė antireliginė propaganda pirmiausia buvo nukreipta ateistams ugdyti, šeimos ir santuokos institutui griauti.

Reikia pabrėžti, kad 1920–1929 m. buvo kratų, verbavimo tapti bolševikų  bendradarbiu laikotarpis. Sovietmečiui būdingo ateistinio persekiojimo esmei geriau suvokti čia pateikiu keletą  faktų iš išslaptintų Lenino archyvų:
* „1919 m. gegužės 1 d. dokumente nr.13666/2, adresuotame Dzeržinskiui, Leninas įsakė: „... būtina kaip galima greičiau likviduoti popus ir religiją. Popus privalu areštuoti kaip kontrrevoliucionierius ir sabotuotojus, be gailesčio vietoje sušaudyti. Ir kiek įmanoma – kuo daugiau. Cerkves uždaryti. Šventyklų pastatus užantspauduoti ir paversti sandėliais.“

* Represijas  suvokti padeda žinojimas, kad vienas Bažnyčios šventųjų, 325 m. sukvietusių Pirmąjį Visuotinės bažnyčios susirinkimą Nikėjoje, kur buvo priimtas Tikėjimo išpažinimas („Tikiu į Dievą Tėvą...“), – šventasis Nikolajus (Mikalojus) Stebukladarys. Katalikai šv. Mikalojaus dieną švenčia gruodžio 6, o stačiatikiai – gruodžio 19. Šv. Nikolajaus Stebukladario dieną Rusijos tikintieji švęsdavo, nedirbdavo.

Leninas 1919 m. gruodžio 25 d. įsakymu nurodė: „Taikstytis su „Nikolajumi“ – kvaila, reikia ant kojų sukelti visus čekistus, kad sušaudytų Nikolajaus Stebukladario dieną (gruodžio 19) neatėjusiuosius į darbą dėl „Nikolajaus“, t. y. nedalyvavusius šeštadieninėje talkoje.“

* 1922 m. kovo 19 laiške Molotovui , skirtame politbiuro nariams, Leninas įsakmiai nurodė šalyje kilusį masinį badą panaudoti ideologiniams siekiams realizuoti – nacionalizuoti visas bažnyčių brangenybes, prieš tai sušaudžius kiek įmanoma daugiau „reakcingų dvasininkų“ ir t. t.

„... jis nepažeidė jokių įstatymų...“
Julijonas Steponavičius – sovietmečiu vyskupas Žagarės tremtinys, atgavus laisvę Vilniaus arkivyskupas, nuolatinis „LKB Kronikos“ rėmėjas, jos redaktorių konsultantas.

Gimė 1911 m. spalio 18 d. Gervėčių parapijos Miciūnų kaime (dabar Baltarusijos teritorija). Baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1930 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1936 m. įšventintas kunigu. Vikaraudamas Rodūnėje lenkų valdžios persekiotas, nes gynė lietuvių teises. Nuo 1939 m. klebonavo Palūšėje, Naujajame Daugėliškyje, Adutiškyje.

Bolševikinio ateizmo atstovai įžvelgė naujai pašventinto kunigo keliamą grėsmę jų sistemai. Kaip rašoma kun. M. Dyglio knygoje „XX a. Lietuvos Katalikų Bažnyčios kelio simbolis – Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius. 1911–1991 m.“ (2011), KGB vadovai buvo numatę kun. J. Steponavičiui skirti kelialapį į SSSR pietų kurortą sanatoriniam gydymui, nes tikėjosi ten lengviau jį užverbuoti.

1955 m. birželio mėn. iš Romos gauta žinia, kad popiežius Pijus XII kun. dekaną J. Steponavičių nominavo vyskupu. Kandidatas prašomas sutikimo. Švenčionių dekanas ne iš karto sutiko priimti vyskupystės šventinimus: „Teko rimtai pagalvoti ir apsispręsti. Didžiulė atsakomybė bei rizika prisiimti vyskupo pareigas. Kunigų mažai. Visai Lietuvai – viena kunigų seminarija Kaune, klierikų skaičius apribotas. Valdžios remiamas ateistų veikimas labai agresyvus. Jų žinioje jaunimo auklėjimas: darželiai, mokyklos, spauda, radijas ir kt. Ateistų ambicijos didelės: per trumpą laiką likviduoti tikėjimą Lietuvoje. Dienas ir naktis prašyta Dievą šviesos apsispręsti“ (Iš autobiografijos). Be to, šį klausimą reikėjo suderinti su Maskvos religijos reikalų valdžia, kontroliavusia kandidatų į vyskupus skyrimą. Maskva sutikimą davė.

Kaip rašoma minėtoje kun. M. Dyglio knygoje, 1955 m. spalio mėn. agentas Petraitis informavo KGB, „kad J. Steponavičių jie bandė palenkti bendradarbiauti su valstybės organais, bet jis atsisakė“, kad po bandymo užverbuoti jis dar labiau pasinėrė į pastoracinį darbą, kviesdamas „jaunimą patarnauti šv. Mišioms, dalyvauti procesijose, giedoti chore“ (p. 13).

Religijų reikalų įgaliotinis B. Pušinis vyskupą charakterizavo tokiais žodžiais: „Jėzuitas fanatikas, žemos kultūros žmogus ir politiškai nepatikimas“. Ateistinei valdžiai nepatiko, kad vyskupas į atsakingus postus stengiasi skirti Bažnyčiai atsidavusius ir veiklesnius kunigus, kad neleidžia kunigams, o ir pats atsisako dalyvauti sovietinės propagandos kampanijose, kad ragina rašyti skundus į Maskvą, kad pakurstė tikinčiuosius rašyti prašymą grąžinti Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią...

1958 m. sausio 3 d. mirė vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vyskupas J. Steponavičius pradėjo eiti Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus pareigas, persikėlė gyventi į arkivyskupijos kuriją. „Ateistinė valdžia pašėlsta. Ji grasina, įsako vyskupui, kad tasai uždraustų jaunimui patarnauti šventoms Mišioms, dalyvauti procesijose, bažnytiniuose choruose, mokytis katekizmo“ (Dyglys, p. 13).

„1960 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos SSR KGB pirmininkas Alfonsas Radavičius pasiūlė LKP CK sekretoriui Morisui Charkovui ištremti vyskupą J. Steponavičių į Veisėjus. Apsvarstęs šį pasiūlymą, LKP CK biuras nutarė geriau perkelti jį kur nors į šiaurės rytus, nes Veisėjai buvo per arti Lenkijos sienos“, – rašoma kun. M. Dyglio knygoje  (p. 14).

1961 m. sausio 4 d. tuometinis Religinių kultų reikalų tarybos prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos įgaliotinis J. Rugienis pareiškė vyskupui, kad jis Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimu yra nušalintas nuo Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus pareigų ir perkeliamas į Žagarę altaristu – išlaikytiniu.

Vyskupas raštu kreipėsi į Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininką M. Šumauską, prašydamas nurodyti priežastis, kodėl buvo nušalintas nuo pareigų. Ne kartą KGB ir valstybės institucijose domėjosi, kuriuos valstybės įstatymus yra pažeidęs, kokį nusikaltimą padaręs ir, jei yra nusikaltęs, tegul iškelia bylą ir teisia.

Valstybės ir saugumo tarnautojai jam atsakydavę, kad jokių įstatymų nepažeidė, nėra už ką kelti baudžiamąją bylą; problemos esmė – negalima su vyskupu susikalbėti, nes nevykdo valdžios potvarkių, reikalavimų, kuriuos pateikia įgaliotinis.

Reikalavimai tarnauti ateistinei ideologijai
Religinių reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis spaudė, kad jo žodinius nurodymus (įsidėmėkite – žodžiu išsakytus) vyskupas paskelbtų kunigams raštu kaip savo iniciatyvą, griežtai reikalaudamas juos vykdyti. Ir įspėta: „nesilaikantys tų potvarkių kunigai bus baudžiami, o vyskupas, jei nepadės vykdyti tų reikalavimų, bus nušalintas nuo pareigų“ (Dyglys, p. 15).

Pertvarkymai, kuriuos vyskupas neva savo iniciatyva turėjo įgyvendinti:
* Uždrausti kunigams katekizuoti vaikus, besiruošiančius pirmajai išpažinčiai ir šv.  Komunijai.

* Uždrausti grupėmis egzaminuoti jau pasiruošusius vaikus, leidžiant egzaminuoti tik individualiai.

* Uždrausti nepilnamečiams berniukams patarnauti šv. Mišioms.

* Uždrausti nepilnametėms mergaitėms dalyvauti procesijose, barstyti gėles.

* Uždrausti kunigams rengti tikintiesiems rekolekcijas.

* Uždrausti kviesti kaimyninių parapijų kunigus į atlaidus patalkininkauti be rajono valdžios leidimo.

* Uždrausti kunigams lankyti savo parapijiečius – kalėdoti.

* Uždrausti susirinkti didesniam kunigų skaičiui į vieną vietą kunigų rekolekcijoms atlikti.

* Uždrausti teikti kunigystės šventinimus visiems pristatytiems kandidatams.

* Uždrausti eiti kunigo pareigas ir turėti parapiją tiems kunigams, kuriems įgaliotinis atima registracijos pažymėjimą.

Taigi, nors Lietuvos SSR Konstitucijos 50 str. tarsi ir garantavo piliečiams sąžinės laisvę, teisę išpažinti ir praktikuoti bet kurią religiją, tačiau tas dešimt (gal jų būta ir daugiau)  prievartaujančių punktų „uždrausti“ diametraliai priešingi komunistinės konstitucijos postulatams. Tie reikalavimai prieštaravo Bažnyčios teisės kanonams, Arkivyskupijos Sinodo nuostatams ir vyskupo J. Steponavičiaus sąžinei. Tad jis, nepaisydamas įgaliotinio grasinimų, atsisakė daryti, ką liepiamas.

Konflikto išdava: milicija vyskupą J. Steponavičių išregistravo; saugumas pasakė, kad neregistruotas negali nei Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus pareigų eiti, nei Vilniuje gyventi; pagrasinta, jei pats nedelsdamas neišvažiuosiąs į Žagarę, būsiąs ten perkeltas taip, kaip arkivyskupas Teofilius Matulionis buvo išvežtas į Šeduvą.

Žagarėje pragyventi 27-eri metai. Vyskupui J. Steponavičiui neleista įsikurti klebonijoje (būtų neįmanoma jo sekti). Įgaliotinio P. Anilionio nurodymu apgyvendintas raudonų plytų avarinio namo (Ždanovo / dabar Avižonio g. 5) 34 kv. m. bute be centrinio šildymo, be vandentiekio, be kanalizacijos, be vonios ir tualeto, bet su pasiklausymo įranga, su langais į gatvės pusę ir virš jo buto gyvenančia saugumiečių šeima.

Kun. M. Dyglio žodžiais tariant, Žagarės „tremtyje prabėgo ilgi ir sunkūs patys darbingiausi vyskupo Julijono Steponavičiaus metai“. „Iš pažiūros paprastas, nuoširdus“,  bet savo sprendimais ir įsitikinimais jis buvo „tvirtas it amžinosios ugnies kibirkštį įskeliantis titnagas iš Pelesos ar Gervėčių žvyrkalnių dvasininkas“. Jis – „tikėjimo milžinas Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje“. Jo „vardas skambėjo ir skamba po Švento Petro bazilikos skliautais Romoje, Vatikano rūmuose, Amerikos, Kanados, Australijos lietuvių šventovėse ir Gervėčių Lietuvoje – lietuvybę ginančiose švento Lino ir Švenčiausios Trejybės bažnyčiose. Skamba senovinėse jotvingių žemėse – Punske ir Suvalkuose, Rygoje ir Daugpilyje“ (p. 3).

Post scriptum
* „LKB Kronikoje“ paskelbtas vyskupui Steponavičiui skirtas popiežiaus Jono Pauliaus II sveikinimo laiškas jo kunigystės 50-mečio proga, pasirašytas 1986 m. gegužės 20 d. Šiame laiške Šv. Tėvas nedviprasmiai išsakė savo paramą kovojančiai Lietuvos Bažnyčiai, kurios simboliu buvo jubiliatas:
„Garbingajam Broliui Julijonui Steponavičiui, tituliniam Antarados vyskupui 1980 metais, minėdamas Tavo 25 metų vyskupystės šventimų sukaktį, pasiunčiau Tau, Garbingasai Broli, kupiną palankumo ir meilės laišką, išryškinome Tavo veiklą ir tarsi giesme džiugiai pašlovinome.

Tavo ganytojiškas uolumas, Tavo drąsa, tvirtumas negandose buvo tokie, kad Tavo pagerbimas teisingai gali būti palygintas su apaštalų dorybėmis, kurių garbingume dalyvauji. Ta proga kartu su Mumis Tave pagerbė ne tik ganomieji, kuriais nuolatos rūpiniesi, bet ir visa Bažnyčia, kuri su liūdinčiais liūdi ir su besidžiauginačiais džiaugiasi“. (Laiško sveikinimo pradžia, žr. < www. Voruta.lt>).

* Pasikeitus politinei situacijai, 1988 metų gruodžio 28 dieną J. Steponavičiui vėl buvo leista eiti Vilniaus arkivyskupijos apaštališkojo administratoriaus pareigas. Pasak J. Tunaičio (<www.sovietiska.lt>), vyskupą  J. Steponavičių nugąsdino Katedros, kuri iš tikinčiųjų buvo atimta tarsi norint taip paminėti sovietų Lietuvos dešimtmetį, būklė. Ir nors Katedra nevirto garažu ir dirbtuvėmis, kaip buvo planuota iš pradžių, tačiau vyskupas suprato, kad remontui reikės labai daug lėšų, kad reikės išsiaiškinti, kurios ir kur Katedros vertybės išliko...

* 1989 metų vasario 5 dieną vyskupas J. Steponavičius iškilmingai atšventino Vilniaus katedrą.

* Po dviejų dienų J.Steponavičius popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskelbtas arkivyskupu ir paskirtas Vilniaus arkivyskupijos ordinaru (Vilma Juozevičiūtė, „Prieš 100 metų gimė“, <genocid.lt/centras/lt> ).

* Arkivyskupas J. Steponavičius mirė 1991 m. birželio 18 d. Palaidotas Vilniaus arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčioje.

* Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. vasario 1 d. dekretu Julijonas Steponavičius po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius).

Į viršų