Valstybinio Šiaulių dramos teatro Mažojoje salėje kasmetinės šventės „Šiaulių naktys“ metu vyko spektaklio „Pietinia kronikas/originals on the stage“ atvira aktorių atranka, kurią galėjo stebėti žiūrovai. Galimybę tapti aktoriumi lygias galimybes turėjo ir neprofesionalai. Panorusiems išbandyti savo jėgas scenoje pirmiausia reikėjo būti sau sąžiningiems ir atsakyti į kelis klausimus, o tada jau pildyti registracijos anketą. Atsakyti „taip“ reikėjo į klausimus – ar teko perskaityti R. Kmitos romaną „Pietinia kronikas“, ar esi „originals, o ne padielka“, ar kalbi kaip tikras šiaulietis.

Kodėl, apie ką
Mieste šurmuliuojant šventei „Šiaulių naktys“, teatro Mažojoje salėje – kur kas ramiau, publikos ir komisijos pusėje vyrauja linksma rimtis, girdisi pašnekesiai  ir tolimi šventės garsai. Po režisieriaus pasisveikinimo su stebėtojais ir dalyviais, prie mikrofono pirmiausia pakviečiama aktorė Inga Jarkova, pasidabinusi anų laikų apranga, dailias garbanas plaukų gumele „suspaudusi į šoninę kasą“. Po jos seka kiti kandidatai – jau kurį laiką Klaipėdoje gyvenanti buvusi šiaulietė, jaunas vaikinas nuo Zoknių…

Stojusieji prieš komisiją turėjo perskaityti romano ištrauką šiaulietiškai (laisvai), padainuoti. Atrankos organizatoriai pageidavo ir trumpo šokio numerio pagal tų laikų stilių. Svarbiausias kriterijus buvo būti originaliam, drąsiam, nebijoti savęs, publikos ir kitų dalykų, kurie trukdo gyventi.

Atrankos dalyvius stebėjo, vertino, provokavo būsimo spektaklio, paremto R. Kmitos romanu „Pietinia kronikas“, režisierius Antanas Gluskinas, pats romano autorius, teatrologė Nomeda Šatkauskienė, aktorė Monika Šaltytė ir atlikėjas Gintautas Gascevičius.

Po atrankos, trukusios pustrečios valandos, regis, komisija liko patenkinta. Tačiau dar niekas nebaigta.

A. Gluskinas norės dar sykį patikrinti pirmąjį turą perėjusius dalyvius ir surengs jiems kelių dienų dirbtuves, kurių metu drauge skaitys romaną, vaidins, keisis vaidmenimis, kvailios ir pan. Per jas paaiškės ir aktorių gabumai, ir trūkumai.

Kaip kilo idėja kurti spektaklį? A. Gluskinas sako, kad norėdamas kalbėti temomis, kurios jam rūpi, nuolat ieško medžiagos spektakliams. O romanas „Pietinia kronikas“ atliepia universalias temas ir kalba apie bendražmogiškas problemas, aktualias ir šiais laikais (romane aktualijos ir vaikino istorija vyksta 90-aisiais).

Režisieriui pritaria aktorė M. Šaltytė, vadovaujanti moksleivių grupei „Forumo teatras“, ir tikina, kad ir šiuolaikiniai gimnazistai romane atranda jiems įdomių dalykų, artimų temų, nors kai kurių detalių jie neatpažįsta. „Dalį gyvenimo augau pietiniame rajone. Yra man artimų dalykų ir gatvės man žinomos, ir aš esu vienmetė su rašytoju R. Kmita. Gal ne visai taip gyvenau, bet tikrai buvo daug atpažįstamų dalykų apie muziką, apie santykius...“ – sako ji.

Koks kontingentas?
Tai kokie žmonės drįso save pristatyti kaip originalą? „Pasakojimas yra apie paprastą bičą iš gatvės. Knygoje yra dokumentiškumo, autentikos ir man reikėjo autentiškų herojų. Man patinka, ką žmonės iš gatvės, iš tos lokacijos atsineša – jie tikri, realūs. Galbūt jie įvairesni arba įdomesni negu aktoriai arba kartais gana šabloniški, žodžiu – įvairūs. Į atranką atėjo profesionalai ir neprofesionalai, ir pasiruošė, ir nepasiruošę, o tai jau akivaizdžiai matėsi. Būti tiesiog nuostabiam iš savęs, deja, neužtenka, vis tiek reikalingas tam tikras pasiruošimas, kurį norėjome matyti“, – aiškina A. Gluskinas.

N. Šatkauskienė sako, kad atrankoje dalyvavo daugiau ne aktorių. „Neklausėme, ar esi profesionalas, ar ne, suteikėme lygias galimybes visiems. Pasibaigus atrankai pasiteiravome, kuo jie užsiima, ir paaiškėjo, kad dalis žmonių visgi dirba scenoje vienokį ar kitokį darbą, yra susiję su scena“, – sako teatrologė.

Pasak A. Gluskino, visi dalyviai – skirtingi, tad atranka buvo labai įdomi. Tai ko gi ieškojo tuose žmonėse? „Man bus labai sunku apsispręsti, aktorių šiam spektakliui daug nereikia. Svarbus yra kalbos niuansas – t. y. kad laisvai kalbėtų šiaulietiškai. Spektaklyje bus daug dainų, muzikos, judesio, tad buvo svarbu, kad kandidatas mokėtų dainuoti, kad turėtų klausą, būtų plastiškas ir mokėtų improvizuoti. Labai svarbu nepasimesti stresinėje situacijoje, valdyti stresą. Žinoma, labai svarbi vidinė charizma. Vieni atrankos dalyviai atėjo vaidindami kažką, bet ne save, jau sukūrę savo personažą. Paprašius suvaidinti romano veikėją, užduoties nepavyko įveikti. Vykdysime antrą etapą – kelių dienų dirbtuves, toks metodas yra pasiteisinęs, nes visgi rizika dirbant su neprofesionalais yra didelė“, – sako režisierius.

Ar nedarome žalos?
Na štai, „Šiaulių naktyse“ „pietinia“ tematika ne visiems tiko, kai kam taip pasirodė šiek tiek per „geziška“. Kad tik negrįžtume prie Saulėno ar Pylipuko įvaizdžio, kad juos kur devynios saulės. Parašytas romanas, dabar ir spektaklis bus pastatytas. Ar nebus žalos?

Visgi nieko panašaus, tikina pašnekovai. „Mes kaip tik norime kalbėti apie tai, kad nežiūrint to, jog Šiauliai turi neigiamų stereotipų, juose virė normalus gyvenimas su savo kultūra, menais, muzika. Visi mes, eiliniai bičiukai, nebuvome gezai, o viskuo besidomintys jauni žmonės. Įsisenėjęs stereotipas, kad Šiauliai – gezų miestas, pavyzdžiui, manęs niekada nelietė. R. Kmita apie tai ir rašo – apie eilinio normalaus vaikino gyvenimą. Šiauliuose vyko daug įdomių reiškinių, nieko bendra neturėję su geziškumu. Tai, kad žmogus kalba šiaulietiškai, visiškai nereiškia, kad jis yra gezas. Šiaulių kalba neturi nieko bendra su tuo įvaizdžiu“, – sako N. Šatkauskienė.

Tuo metu M. Šaltytė priduria, kad pagrindinis veikėjas – normalus vaikinas, taupo treningams ir tuo pačiu skaito knygas. „Tiesą pasakius net gezas irgi turi savo istoriją, savo gyvenimą, liūdnus išgyvenimus, troškimus“, – pažymi ji.

Teatrologė aiškina paprastai: R. Kmitai pietinis yra visas gyvenimo pažinties laukas. „Šiaulietiškoje kalboje yra ištisas žmogaus pasaulis. Visi, Šiauliuose augę,  išvažiavę studijuoti į Vilnių, labai gerai tai pajutome. Jaučiau tada, kad nepakalbu taip, kaip sostinėje kalbama. Turėjau mokytis iš naujo kalbėti. Bet ta kalba – tavyje įaugęs suvokimo, mąstymo pasaulis. Šiaulietiškos kalbos kompleksas buvo labai stiprus ir daugelis žmonių stengėsi ją ištrinti“, – pastebi N. Šatkauskienė.

2017 08 28 03

„Pietinia kronikas“ skaito aktorė I. Jarkova.
Kęstučio ŠALČIO nuotr.

2017 08 28 04

4 akimirkos.
Kęstučio ŠALČIO nuotr.
2017 08 28 06

Atrankos komisija.
Kęstučio ŠALČIO nuotr.

 

Į viršų