Tad praktiškumas reikalauja sekti bet kokias madas: technologijų, meno kūrybos, komunikacijos, verslo ir net politikos. Mokslininkai, menininkai ir pedagogai negali išvengti mados fenomeno. Jie turi pastebėti, kokios tendencijos vyrauja ir kokios dar tik užgimsta.     

Prieš 17 metų pradėjęs studijuoti dailę aš būdavau nepakantus visokioms meno madoms: videoeksperimentams, instaliacijoms, performansams, etc. Juos laikydavau mada be turinio, neturinčia jokios išliekamosios vertės.

Vėliau, vis dažniau vakarus leisdamas prie teorinių knygų ir gilindamasis į labai skirtingus reiškinius, aš ir pats susirgau ta pačia mada.

Galiausiai kai kurų menų, pavyzdžiui, videomeno madingumas šiandien atrodo nusilpęs, tačiau aš taip ir nenustojau sirgęs šia mada… Pats kūriau videomeną, 8 metus jį dėsčiau Šiaulių universitete ir 8-erius Vytauto Didžiojo universitete.

Videomeno mada, populiarumas jau atrodo išblėso, o aš per tą laiką ryžausi aprašyti net disertaciją. Dar ir šiandien tenka sudalyvauti mokslinėse diskusijose, kuriose klausiama mano nuomonės apie videokūrybą. Nors ji (videokūryba) ir yra savotiška, nišinė, nedominuojanti, labai asmeninė žmogaus saviraiškos ir pasaulėžiūros atskleidimo forma, tačiau ji man vis dar lieka įdomi.

Mano santykis su fotografija visiškai kitoks. Dar studijuojant dailininko grafiko specialybę buvau skatinamas fotografuoti. Įsigijau fotoaparatą. Man visiškai nepatiko daryti nuotraukas. Vėliau dirbau parodų kuratoriumi Šiaulių „Aušros“ muziejuje, tuomet labiau susidraugavęs su fotografija ryžausi ją kurti.

Panevėžietis videomenininkas Andrius Kviliūnas po vienos pirmųjų mano parodų atidarymo pasakė, kad esu geresnis fotografas nei videomenininkas. Tad ne tik klausydamas A. Kviliūno, bet ir savo vidinės nuojautos aš ir šiandien lieku prie fotografijos, kuri yra mano viena didžiausių gyvenimo meilių. Manau, kad nuo šios meninės raiškos aš nenutolsiu, kad ir kokie nauji mados vėjai į mane pradėtų pūsti.     

Manau, kad madingumo fenomenas labiau nulemia ne technologiją, bet kūrybos temas, pavyzdžiui, analizuoti žmogaus kūną, kalbėti apie migraciją arba robotus, pasakoti prisiminimus ir t. t. Kadangi keičiasi pasaulis, todėl keičiuosi ir aš (jo gyventojas), todėl ir negaliu išvengti įvairių, labiau ar mažiau madingų, poveikių.

– Esate universiteto docentas, skaitote paskaitas universitete ir dirbate vadovaujamąjį darbą. Kiek laiko lieka kūrybai ir ar ją kaip nors veikia jūsų akademinis darbas?
– Pasakysiu banalią frazę: visi darbai (kūrybiniai, pedagoginiai, moksliniai, etc.) turi savo pliusų ir minusų. Nors daugiausiai fotografijų aš sukuriu atostogų metu, tačiau negaliu teigti, jog iki to laiko neturiu jokio ryšio su kūryba.

Aš ją nuolatos planuoju, mąstau apie kūrinius, naudojamą technologiją, kūrinių komplektavimą į ciklus. Mintimis kuriu fotografiją, fantazuoju gyvenimo scenas ir patirtis, užsiimu savotiška psichosavianalize, taip pat stebiu ir aplinkinius. Tik vėliau, kai kūriniai subręsta mano vaizduotėje, jie yra realizuojami fotografijos priemonėmis.
    
Labai daug rašau. Nors dažniausiai tai būna užsakomieji tekstai, tačiau aš visada stengiuosi pasirinkti tuos užsakymus, kurie mane dominu. Tad rašau su malonumu. Nevengiu neįprastų palyginimų, asociacijų, kartais net žongliruoju žodžiais. Kartais rašymas veikia kaip savotiška terapijos forma.    

Rašydamas disertaciją aš ryžausi esė romano rašymui. Tiksliau dviejų romanų: vienas jų biografinis, o kitas  – fantastinis su religijos atspindžiais. Rašau beveik dešimt metų ir niekaip negaliu pabaigti savojo opuso…

Aš vis grįžtu prie šių tekstų, ir vėl permąstau turinį bei siužetinę liniją, modeliuoju ir permodeliuoju ištisas ištraukas. Kadangi man labai patinka pats rašymo procesas,  tikriausiai todėl aš ir negaliu pabaigti savųjų kūrinių.    

Pedagoginiame darbe yra nemažai kūrybos. Man visada tenka dėstyti naujus, neįprastus studijų dalykus. Todėl tenka labai išradingai pažvelgti į analizuojamus atvejus, suvokti ir išskirti teorijų bei praktikų ryšius bei juos pagrįsti. Norėdamas kiek įmanoma geriau dėstyti, neišvengiamai privalau kažkiek kurti ir nuosavas, originalias teorijas, išradinėti terminus, pasitelkti vaizdingas metaforas, analizėje susieti iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus reiškinius.

Vadovo darbe ne ką mažiau tenka skirti dėmesio išradingumui ir originalumui. Juk tenka dirbti su žmonėmis… Studijų programų rengimas, jų priežiūra ir tobulinimas, reikalauja būti lanksčiam, diplomatiškam, mobiliam ir labai kūrybingam. Kartais tenka net prisigalvoti visokių papildomų veiklų, kad tik savyje būtų galima rasti ir išlaisvinti kūrybingumą.

– Šį rugsėjį pradedate dirbti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultete. Kokie jūsų laukia iššūkiai, tikslai ir uždaviniai vadovaujant naujai Pramogų industrijų katedrai?
– Galiu pažadėti, kad veiklos nepritrūksiu. Pirmiausia teks užtikrinti studijų programos kokybę, tęsti ir tobulinti tai kas jau yra pradėta. Antra, reikia kurti ir puoselėti kolektyvo bendruomeniškumo jausmą. Trečia, reikia planuoti, įgyvendinti ir užtikrinti katedros personalo mokslo ir meno tyrimų (bei kitų praktinių veiklų) vykdymą, didinti kokybę ir siekti tęstinumo.

Ketvirta, stiprinti ryšius su socialiniais partneriais ir taip užtikrinti kiek įmanoma kokybiškesnį mokslą, susietą su dabarties rinka ir numatomais jos pokyčiais.

Penkta, kurti naujas šiuolaikiškas specialybes, galbūt veikiančias net tarptautinėje mokslo, meno, kultūros, verslo ir panašioje arenoje. Viliuosi, kad padedant energingam ir šiuolaikiškam kolektyvui, visus tikslus bus įmanoma pasiekti.

– Dėkoju už pokalbį

Primename, kad doc. dr. R. Venckus laukia jūsų komentarų ir klausimų plačiais kultūros, visuomenės, kūrybos klausimais. Juos galite siųsti elektroniniu paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Įvairiais kultūros ir meno klausimais rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra parengęs ne vieną publikaciją, visos jos yra skelbiamos asmeniniame tekstų archyve www.culture.venckus.eu ir asmeninėje interneto svetainėje www.venckus.eu.