„Šiaulių naujienose“ jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste – Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir miestas“ (2017 m. liepos 14–21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos padalinys Fotografijos galerija). Tą kartą publikavome doc. dr. Remigijaus Venckaus parengtą straipsnį-interviu su bienalės kuratoriumi Sigitu Laurinavičiumi. Mūsų laikraštyje tokio atvejo dar nebuvo, kai naujame atskirame straipsnyje pašnekovas užduoda klausimus ankstesnio straipsnio autoriui. Tad šį kartą dalijamės bienalės kuratoriaus interviu su rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriumi, medijų kultūros kritiku, menininku doc. dr. R. Venckumi (šiuo metu atstovaujančiu Vilniaus Gedimino technikos universitetui).    

Paminėta, kad šio straipsnio atsiradimo priežastis yra 2017 m. liepos 18 d. skaityta doc. dr. R. Venckaus paskaita „Mada, miestas, žmogus“. Kadangi pokalbyje daugiausiai dėmesio buvo skirta paskaitos temai, todėl pirmiausia pateikiame paskaitos santrauką, o po jos ir visą interviu.
    
Apžvalginės paskaitos „Mada, miestas, žmogus“ idėja – išsiaiškinti, kaip XX – XXI a. mados fotografijoje „atsiranda“ miesto atvaizdai arba miesto kultūrą reprezentuojantys įvaizdžiai. Paskaitoje analizuojami skirtingi, tačiau ikoniškai reprezentatyvūs XX – XXI a. mados fotografų kūriniai, glaustai pristatomos kūrėjų biografijos.

Fotografų kūryba skirstoma į tris grupes: komercinės mados fotografijos lauko kūrėjai, mados ir gyvenimo būdo dokumentikos ir fotožurnalistikos atstovai, komercinės mados fotografijos ir konceptualaus meno kūrėjai, kvestionuojantys grožio sampratą.     

Paskaitos pradžioje glaustai supažindinama su mados diskursu ir jo sąlyčiu su fotografija. Analizuojama mados daikto samprata, pridėtinė vertė, simbolinės pridėtinės vertės pasiskirstymas bei simbolinio kapitalo stiprinimas naudojant mados fotografiją. Mados diskursas siejamas su valdžios ir galios santykių, standartų gamybos ir individualybės nykimo klausimais. Fotografija užpildo madą, kaip tuščią ženklą, prasmingu turiniu ir, būdama grynuoju miesto kultūros produktu, veikia ne tik kaip verslas ir meninė kūryba, bet kaip kultūros ir technologijų vystymosi atspindys. Fotografija kuria miestiečių aukštuomenės gyvenimo įvaizdį, praneša apie naujus dar rinkoje nepasirodžiusius mados daiktus, stiprina ne įsivaizduojamų, bet menamų daiktų geismą.  

Paskaitoje prieinama išvada: nors mados fotografijos kilmė yra grynai miestietiška, tačiau joje miesto aplinka, urbanistika ir gyvenimo būdas akivaizdžiai pradedami fiksuoti tik nuo XX a. vidurio.

XX – XXI a vyrauja studijinė, interjerinė, režisūrinė fotografija. Daugiausiai dėmesio skiriama dailei būdingai „paveikslinio“ vaizdavimo strategijai, t. y. ikoninio dailės paveikslo normų nuolatinis revizavimas ir perkėlimas į komercinę fotografiją.

– Panevėžyje jau nebe pirmą kartą skaitėte paskaitas, kurios, kaip pastebėjau, pritraukia vis daugiau klausytojų, o atsiliepimai vis šiltesni ir šiltesni. Kaip renkatės temas?
– Paskaitų neskaitantiems žmonėms dažnai gali susidaryti įspūdis, kad pasirinkti temą yra didžiausias iššūkis. Tačiau jau trylika metų plėtojama dėstytojo praktika man leido išsiugdyti gebėjimą taikliai pajausti savo auditorijos nuotaiką ir pastebėti jų lūkesčius.

Kuo dažniau skaitau viešas paskaitas, dalyvauju mokslinėse diskusijose ir konferencijose, tuo lengviau reiškiu mintis, greičiau ir kokybiškiau pasiekiu savo auditoriją. Paskaitų temas dažniausiai lemia renginių pobūdis, auditorijos tipas ir net pats užsakovas (organizacija, įstaiga, bendro intereso vienijami kolegos, etc.).     

Negaliu atmesti minties, kad paskaitų sėkmė priklauso ir nuo paties lektoriaus. Nors nenoriu atrodyti savimyla, tačiau sutinku su kolegų pastebėjimais, kad sugebu valdyti auditoriją ir turiu oratoriaus gebėjimų.

Vis dėlto šis gebėjimas atsirado neatsitiktinai, jį lėmė auklėjimas. Būdamas vaiku kai ko nors norėdavau pasiteirauti ar ką nors gauti iš kito žmogaus, mano tėvai šiame dialoge griežtai atsisakydavo dalyvauti. Mama yra pasakiusi: nori paprašyti, tai pats ir paprašyk. Šiandien esu dėkingas savo Mamai, nes ji leido man būti savarankiškam.  

Kitas atskiras atvejis yra labiau susijęs su literatūra ir aktoryste. Atmenu, kaip vaikystėje regėjau televizijos ekrane aktorius skaitančius poeziją. Tuomet pagalvojau, kad lietuvių literatūros pamokose aš lygiai taip pat raiškiai ir įtaigiai noriu skaityti eilėraščius.

Kai pamokoje pirmą kartą raiškiai perskaičiau poeziją, mano mokytoja Augenija Vitkauskienė net akinius nusiėmė. Ji man pasiūlė dalyvauti raiškiojo skaitymo konkursuose. Aš sutikau. Nepatikėsite, daug kartų tapau rajono, apskrities, teminių įvairių skaitovų konkursų laureatu. Nebuvo mėnesio, kai į mokyklą neatsiųstų laimėtojo diplomo. Esu nuoširdžiai dėkingas savo mokytojai už mano oratorinių gebėjimų skatinimą ir ugdymą.    

Paskaitas skaityti Panevėžyje yra neapsakomas malonumas. Čia pažįstu daug menininkų, apie daugelį jų esu rašęs ne vieną recenziją, parodų kritinius tekstus katalogams, reiškęs asmeninę nuomonę žurnalistams. Kai atvykstu mane visada sutinka vietos menininkai kviesdami diskutuoti, kalbėtis ne tik apie meną, bet ir apie labai plačias egzistencijos problemas.

Aš jaučiu, kad mano parenkamos temos panevėžiečiams yra įdomios, jie negaili nuoširdžių pastabų. Po paskaitų ir mano parodų visada išsako savo nuomonę, o kai kada net pateikia naudingų patarimų. Niekur kitur aš neturiu tokios puikios publikos kaip tik Panevėžyje ir Šiauliuose.

Tiesa, Šiauliai man visada lieka ypatingi. Aš juose gimiau, gyvenau, mokiausi, brendau kaip menininkas ir mokslininkas. Šie abu miestai yra labai ypatingi.     

Šioje demarkacinėje zonoje,
kurią sieju su estetikos diskursu, mados fotografija gali būti
suvokiama kaip kurianti tai, ką
galima vadinti antirealybe arba
virštikroviškumo grožiu.

Aš taip pat savotišką publiką turėjau Kaune ir Vilniuje, kai vykstant festivaliui „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ pristatinėdavau kitų menininkų parodas. Ne kartą po savo kritinės kalbos esu gavęs gėlių iš auditorijos.

Nors jau trejus metus esu labiausiai įnikęs į mokslo vadybos ir pedagogikos procesus, bet šį pavasarį Vilniuje apsilankius kolegės kuruojamoje tarptautinėje parodoje (tiesa, aš joje viešai netariau jokio kritikos žodžio), buvau atpažintas meno kolekcininkų. Nors aš jų niekada nepažinojau, nesidomėjau jų sukauptomis kolekcijomis, tačiau jie sveikinosi su manimi ir konstatavo, kad pasiilgo mano vedamų parodų pristatymų, publikuojamų kritinių recenzijų.
Yra ir tokių atvejų, kai pavieniai žmonės, sužinoję, kad Klaipėdoje kalbėsiu per parodos pristatymą, specialiai atvyksta net iš Kėdainių.

Tai iš ties džiugina, tai iš ties rodo, kad dirbu ne veltui.

– Šių metų liepos mėnesį Panevėžio tarptautinės fotografijos bienalės „Žmogus ir miestas 2017“ metu skaitėte paskaitą „Mada, miestas, žmogus“. Kiek mada šiuo atveju gali būti aktuali fotomenininkams, jų kūrybai ar tai vis dėlto daugiau skirta platesnei auditorijai, siekiant supažindinti su plačiu ir daugiabriauniu fotografijos lauku?
– Jau ne kartą esu akcentavęs, kad nėra žmogaus, kuris neturėtų santykio su mada. Būti nemadingam jau savaime reiškia reaguoti į mados laiką ir jame vykstančius pokyčius.

Fotografai kurdami „gražias“ ir „negražias“ nuotraukas aktualizuoja skonio ir estetikos svarbą. Madai, kuri vis dėlto dažniausiai siejama su rūbo dizainu (nors ir yra platesnis reiškinys), taip pat aktualu kurti, o konceptualiosios mados atveju net kvestionuoti estetiką ir skonį.

Mada, kurios mes vaikomės, sukuria ir išpopuliarina standartus. Vartodami madą įgaliname standartus kasdienybėje, paverčiame net savo tapatybės dalimi. Tad mada mums visiems yra aktuali. Mados ir fotografijos santykis labai ryškus. Mados fotografo veikla padeda mados daiktui būti pastebėtam ir geidžiamam. Mados daiktu yra vadinamas rūbas, aksesuaras arba kitas, plačiai geidžiamas, vartojamas ir net kopijuojamas dizaino sprendimu išsiskiriantis daiktas. Mados fotografija suteikia ir/arba sustiprina pridėtinę mados daikto vertę.

Viena vertus, nuotraukos išryškina išskirtines mados daikto savybes, kita vertus, jos stiprina simbolinę pridėtinę vertę, kuri gali būti išmatuojama piniginiais vienetais. T. y.  nuotraukos gali padidinti simbolinę pridėtinę vertę nuo kelių iki keliasdešimt kartų. Pavyzdžiui, batų pridėtinė vertė – tai sandarumas, nenušalusios ir nesušlapusios kojos; rankinės pridėtinė vertė – tai tinkama talpa daiktams įdėti ir patvarumas juos (daiktus) gabenant, etc.     

Vis dėlto mados diskursui ir mados fotografijai labai aktuali simbolinė pridėtinė vertė. Šiuo atveju batų simbolinė pridėtinė vertė bus jų (batų) paviršiaus tekstūra, simbolizuojanti socialinį savininko statusą, rankinės – derėjimas prie prabangios suknelės ir prabangos įspūdžio sustiprinimas.

Taigi  batai perkami ne vien dėl to, kad būtų patogu vaikščioti, kad apsaugotų nuo šalčio ir drėgmės, bet ir dėl galimybės reprezentuoti tam tikro visuomenės sluoksnio tapatumą.

Tad net mados fotografijos atveju galima teigti, kad tinkamas socialinio sluoksnio atspindėjimas nuotraukoje lemia mados daikto simbolinę pridėtinę vertę. Sėkmingu fotografo darbu yra stiprinama mados daiktą sukūrusio asmens arba kompanijos vertė, taip pat ateityje gali būti garantuojamas kuriamų produktų kainos didėjimas.     

Mados fotografija gali lemti stipresnį mados daikto geismą. T. y. vartotojų norą įsigyti daiktą, jį turėti ir juo puikuotis. Mados fotografija prisideda prie asmens tapatumo kūrybos. Šiuolaikinių vartotojų įpročiai – nuolatinis įvaizdžio kūrimas ir perkūrimas, rodo, jog tapatumo kūryba nebėra metodiškai nuosekli, o pati tapatybė niekada nėra stabili. Taip yra todėl, kad mados diskursas nuolatos kinta. Mada apima visus kultūros sluoksnius: elgesį, profesijos pasirinkimą, išsilavinimą, socialinius ryšius ir jų reprezentavimą kasdienėje kalboje, seksualumą, etninę tapatybę, etc.

Mados fotografija negali būti traktuojama vien tik kaip verslas, todėl kad aktualumo nepraranda tiek grožio, tiek bjaurasties klausimai.

Demarkacinėje zonoje tarp mados fotografijos kaip verslo ir kaip meno atsiduria gryni estetikos klausimai. Jie sprendžiami vadovaujantis dailei būdingais komponavimo metodais, fotosesijos metu kuriant specialius dialogus, asociacijas su kitų menų išeksploatuotais įvaizdžiais (pvz., kino arba teatro).

Šioje demarkacinėje zonoje, kurią sieju su estetikos diskursu, mados fotografija gali būti suvokiama kaip kurianti tai, ką galima vadinti antirealybe arba virštikroviškumo grožiu. T. y. nuotraukose sukuriama įspūdinga ir vartotojo dėmesį prikaustanti iliuzija apie parduodamą mados daiktą, jo savininko gyvenimo būdą, taip pat net apie daiktą sukūrusio dizainerio „dievišką“ talentą. Iliuzija yra sėkminga tiek, kiek ja tikima arba bandoma tikėti. Taip formuojamas virštiktroviškumo grožis.

Berlyno dienoraštis 2010 archyvo nuotr.