Viena vertus, kūrinio formoje grafikė atsisako analizuoti socialinį kūną, labiau dėmesį skiria kintančioms biologinio kūno formoms, antra vertus, kalbėdama apie motinos kūną ir vaisių, apie ryšį, kito kūno kitoniškumą bei atsiskyrimą, ji negali atsiriboti nuo socialinio kūno problemų. Tad Latvijos dailininkės kūryboje aktualizuojamas dviprasmiškumas, kintamumas ir konfliktas, tvyrantis tarp formos ir turinio. Jos kūrinys – tai savotiškas demarkacinės linijos ženklinimas. Latvių dailininkė Kate Seržāne sukūrė įspūdingą iš skirtingų atspaudų sudėliotą kūrinį „Migracija“. Menininkė teigia: „Mano kūrybos centre nėra žmogaus. Jį keičia žuvies figūra. Aš galiu piešti žuvis visur ir visada. Galiu apie jas galvoti ir nepaliaujamai jas vaizduoti. Man labai patinka žuvys. Šis mano kūrinys kvestionuoja idėjų pasaulį. Idėjų, kurios niekada nesibaigia ir negali pasibaigti. Esu įsitikinusi, kad idėjos lyg žuvys gyvena savotiškame, keistame idėjų vandenyne. Aš į jį brendu su didžiausiu malonumu.“
Baltame fone iš skirtingų atspaudų sudėliota žuvų kompozicija asociatyviai kelia šiandienai aktualų klausimą ne tik apie idėjų migraciją, bet ir apie žmonių judėjimą globaliame pasaulyje. Skirtingose šalyse ir žemynuose kūrinys gali būti perskaitomas labai skirtingai, tačiau mūsų kultūrinėje Baltijos šalių erdvėje menininkė sukuria įtaigų pasakojimą apie žmonių migraciją, jų paliekamą kultūrinę erdvę lyg Sacharos dykumą, kultūrinės tapatybės pernešimo ir netgi vietos kultūros atminties marinimo problemas.
Giliai mąstančiam asmeniniu skausmą sukelia ne fizinė migracija, kuri jau yra tapusi globalaus pasaulio nuolatine palydove, bet mentalinė, vedanti prie savosios tapatybės negrįžtamų praradimų. „Visas pasaulis yra didelė substancija, kuri migruoja ir kurioje yra migruojama“,– teigia dailininkė. Vienas pagrindinių grafikos plenero iniciatorių prof. V. Janulis plenero baigiamojoje parodoje pristato dienoraštį kvestionuojančių kūrinių ciklą. Fotoaparatu dokumentuotos senovinių pastatų, piliavietės sienos yra papildomos minimalistiniais, net kaligrafijos meną suponuojančiais atspaudais.
Čia dailininko akis lyg antropologo. Ji akylai stebi ir aptinka praeities įrašus nykstančių pastatų fragmentuose. Jis fiksuoja sienose palikto rašto epizodus, anonimiškus kito asmens ir kitam erdvėlaikiui priklausančio gyvenimo pėdsakus. Ieškodamas vaizdo ir kalbos ryšio profesorius naudodamas šilkografijos techniką atvaizdą papildo naujais pėdsakais. Jis palieka šiandienos ženklus, kurie asocijuojasi su raštu, rašymo procesu ir rašto išradimo problema. Jis tarsi bando atvaizdą išplėšti iš anonimiškumo tarpeklio, suteikti jam naująją tapatybę, naujojo pasakojimo galią. Aktualia tampa vaizdo ir rašto kilmės bei abipusės sąjungos dilema.
Profesorius demonstruoja savo žinojimą apie (at)vaizdų perpasakojimą kalba. Kai patys (at)vaizdai minimalizuojasi ir schematizuojasi, jie aižėja ir trupa iki tol, kol lieka struktūros, primenančias pavienes raides ir iš jų sudaromą visą rašto sistemą. Prof. V. Janulio kūryba – tai lyg įvaizdinta prancūzų filosofo Jacques’o Derrida teorija apie rašytinės ir sakytinės kalbos konfliktą (žr. Derrida, J. (2006). Apie gramatologiją. Vilnius: Baltos lankos).
Šiaulietis dailininkas K. Užuotas savo kūryboje visuomet demonstruoja norą eksperimentuoti. Jis ieško naujų kūrybos formų ir siekdamas užsibrėžto estetinio rezultato taiko netradicines priemones. Naudodamas kampinį šlifuoklį dažais dengtoje medžio drožlių plokštėje K. Užuotas išraižė abstraktų piešinį.
Ilgai žvelgiant į kūrinį identifikuojamas tolstantis kalvotų pievų vaizdas, o pirmame plane pastebimas vyriškio portretas. Dailininkas pripažįsta, kad jį inspiravo girdėtos Vlado Bagdono ir Andriaus Kulikausko dainos fragmentas: „Išseko vanduo šuliny, reiškia, žmogau, negerai gyveni“ (citata ne pažodinė).
Viena vertus, dailininką galima įvardyti kaip kultūros chuliganą, antra vertus, kiekviename chuliganizmo geste atsiveria prasmingos ir visai ne chuliganiškos tiesos. Šiuo atveju remiantis filosofo Jacques’o Derrida teorija galima konstatuoti, kad dailininko fenomenas apskritai egzistuoja kaip kultūros tekstų sankirtų talpykla. Paveiksluose kaip kultūros tekstuose nugula skirtingų kūrinių fragmentai, išgyventi pokalbiai, regėti vaizdai ir vaizdiniai.
Iš kultūros tekstų formuojasi ir keičiasi kultūra. Kultūros tekstai leidžia identifikuoti asmenį, kurti, papildyti ir perkurti tapatybes.
Manau, neapsiriksiu teigdamas, kad net pačiai abstrakčiausiai šiuolaikinei meno kūrybai yra aktualus dienoraščio fenomenas kaip kultūros tekstų talpyklai. Tai byloja ir doc. Petro Rakštiko kūryba. Dailininkas yra ištikimas kasdienybei. Jis visada akylai stebi kasdienę aplinką ir jos persipynusiuose kultūros tekstuose ieško nuostabos, kūrybinio sukrėtimo.
Nuostaba aplanko ir mus, žiūrovus tuomet, kai iš paprastų siužetų, matytų įvykių yra sukomponuojamas/sufantazuojamas doc. P. Rakštiko pasaulėžiūrą reprezentuojantis personalinės mitologijos siužetas.
Tad dailininko kūryba dar kartą aktualizuoja plenero esmę – pastebėti tai, kas mus supa kasdienybėje, būti čia ir dabar, registruoti buvimą visais įmanomais kūno receptoriais, visomis įmanomomis medijomis (raiškos priemonėm) ir iš šio būvimo formuoti savo poeziją, kūrybinį dienoraštį, savitą patirčių archyvą, vidinio gyvenimo kronikas.
Dienoraštinė kūrybos forma nesvetima ir man, šio teksto autoriui, plenero dalyviui doc. dr. Remigijui Venckui.
Vykdamas į renginį perskaičiau Stanisław‘o Lem'o romaną „Soliaris“ (1968), kuriame rašoma apie trapų, pavojingą ir smalsumą žadinantį civilizacijų kontaktą. Kūrinyje pasakojame, kaip planeta primenanti vandenyną, mąsto ir savo mąstymo išraišką demonstruoja daugindama formas.
Vedinas įstabios romano siužetinės linijos aš pagalvojau, jog panašiai veikia ir mūsų atmintis: ji gamina tik panašias formas, kurių jau nebėra, kurias prarijo besotis laikas.
Tad vaikščiodamas Šiaulių mieste, kuriame gyvenau prieš 12 metų, dar kartą bandžiau atgaivinti savo netobulą atmintį. Fotografavau pastatus, gyvenamųjų patalpų langus, gatvės grindinį ir naudodamas kompiuterines programas bandžiau išreikšti tai, kas mano atmintyje deformavosi, tai kas pasiliko kaip formos atkartojimas, ir tai, kas liko beveik nepakitę.
Mano sukurtus / deformuotus atvaizdus lydi S. Lem’o romano fragmentai, kuriuos galima suvokti lyg kito laiko, kito gyvenimo, kitos planetos dienoraščius, kronikas, archyvus… Teksto fragmentai labiausiai personalizuoja vaizdą ir pasakoja ne apie pačius Šiaulius, bet apie žmogaus tapatumą ir bejėgiškumą.
Man užstrigo S. Lem’o romano fragmentas, kuriuo noriu pasidalyti su šio teksto skaitytojais. Atkreipkite dėmesį, kad šis fragmentas pasakoja ne apie žmogų kosmose, o apie kiekvieną iš mūsų, apie tą, kurio problemą tiria šiuolaikinis menas: „Mes iškeliaujam į kosmosą pasiruošę viskam: vienatvei, kovai, kančioms ir mirčiai. Kartais galvojame sau, kad esame nuostabūs, nors iš kuklumo nesakome to garsiai. O iš tikro tai ne viskas, ir mūsų pasiryžimas pasirodo esanti poza. Visai nenorime užvaldyti kosmoso, norime tik išplėsti Žemę ligi jo ribų. Vienos planetos dykos kaip Sachara, kitos apledėjusios kaip ašigalis arba tropinės kaip Brazilijos džiunglės. Esame humaniški ir taurūs, nenorime užkariauti kitų rasių, norime tiktai perteikti joms savo vertybes ir mainais perimti jų palikimą. Laikome save šventojo kontakto riteriais. Tai antrasis melas. Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užteko to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą – tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją. Kitose tikimės atrasti mūsų primityvios praeities atvaizdą. O antroje pusėje esama kažko, ko nenorime priimti, nuo ko ginamės, nes atvežėme iš Žemės ne vien tik dorybių distiliatą, didvyrišką žmogaus monumentą! Atskridome čia tokie, kokie esame tikrovėje, o kai anoji pusė parodo mums tą tikrovę, tą jos dalį, kurią nutylime, negalime su tuo susitaikyti! (Stanisław, L. (2014). Soliaris. Vilnius: Kitos knygos, 85).
Tad klausimas jums, skaitytojai, ar S. Lem’o aprašyta žmogaus savastis nėra registruojama, tiriama ir išskleidžiama šiuolaikinės dailės? Ar šiuolaikinė dailė neatlieka žmogaus charakteristikų archyvo funkcijos?
Reziumuojant šį plenerą aktualizuojantį tekstą noriu pasidalyti renginio iniciatoriaus prof. V. Janulio pastebėjimu aktualiu tik menininkams, tiek meno vartotojams: „Kiekvienas iš mūsų turi savo minčių, prisiminimų archyvus. Vieni archyvai labiau struktūriški, reglamentuoti, kiti – poetiški, laisvi, bravūriški. Archyvų skirtingumu esame žavūs. Laiko distancijoje kartais pastebiu kaip mano mintys jau kažkur sklinda kitu, atsiduriu kitoje erdvėje. Ši situacija rodo, kad egzistuoja savas archyvas, kurį dailininkas atskleidžia žiūrovui.“
Remigijus Venckus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ugnė Žilytė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Vaiva Kovieraitė-Trumpė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Kornelijus Užuotas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Vaidotas Janulis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Kate Seržāne.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
