Prieš šimtą penkiasdešimt metų Kelmės miestelio gyvenime įvyko svarbus įvykis – buvo įsteigta vaistinė. Tai turėjo didelės reikšmės vietiniams gyventojams, nes tuo metu gydytoją galima buvo rasti tik apskrities centre. Susirgę žmonės į vaistinę kreipdavosi ne tik vaistų, bet ir prašydami patarti, kaip gydytis, kokius vaistus vartoti. Vaistininkas tokiuose miesteliuose patardavo, kaip gydyti ne tik žmones, bet ir gyvulius.

Miesto istorija nuo 1410 metų
Kelmės miestas išaugęs prie svarbaus Rygos–Karaliaučiaus kelio. Rajono centras – ramus, švarus miestas, visu ilgiu išsitiesęs žolynais, dvelkiančios Kražantės–Vilbino krantuose.

Kelmės vietovės vardas pirmą kartą rašytiniuose dokumentuose minimas tuoj po Žalgirio mūšio 1410 metais, kada kunigaikštis Vytautas aplankė šį kraštą ir pastatė bažnyčią. Jei statė bažnyčią, turėjo būti gyvenvietė. Ji atsirado kelmuotame miško skynime, gal todėl ir gavo Kelmės vardą.

Švč. Mergalės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia pastatyta 1901–1908 metais, įkurta bažnyčia 1416 metais Žemaičių krikšto laikais.

Dvaro rūmai pastatyti apie 1780 metus ant užtvenkto Vilbino upelio kranto.

Viena iš miesto gatvių pavadinta rašytojo Broniaus Laucevičiaus-Vargšo (1884–1916) vardu. Kelmė rašytojo gimtinė. Šiuolaikinei Kelmei savitumo suteikia čionykščio, jau mirusio tautodailininko J. Liaudansko akmens skulptūros.

1867 m. vaistinę įsteigė provizorius N. Geldneris
Kauno medicinos akademijos Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus 1995 m. leidinyje „Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus aktai“ rašoma, kad Kelmėje  1867 m. vaistinę įsteigė provizorius Nikolajus Geldneris.

Kelmės vaistinės įsteigimo metu visoje Kauno gubernijoje jau buvo 33 vaistinės. Palyginti su kitomis carinės Rusijos gubernijomis, tai buvo daug. Galima priminti, kad Kauno guberniją sudarė Kauno, Ukmergės, Zarasų, Panevėžio, Šiaulių, Telšių ir Raseinių apskritys.

Kelmė priklausė Raseinių apskričiai, kurioje 1867 m. buvo 7 vaistinės: dvi Raseiniuose, po vieną Jurbarke, Tauragėje, Kražiuose, Rietave ir Šiluvoje. Artimiausia vaistinė kelmiečiams veikė Kražiuose – už 18  kilometrų. Tai dar kartą parodo, kaip svarbu miestelio ir apylinkės gyventojams buvo turėti savo miestelio vaistinę.

Po baudžiavos panaikinimo ir ypač po 1863 m. sukilimo Kauno gubernijoje sparčiai pradėjo vystytis gamybiniai santykiai. Tai turėjo tiesioginės įtakos ir vaistinėms steigtis. Kasmet gubernijoje buvo steigiamos kelios vaistinės: 1867 m. pradėjo veikti vaistinės Kelmėje, Rokiškyje, Pikeliuose. Yra išlikę dokumentų, iš kurių galima susidaryti vaizdą kaip buvo steigiama vaistinė Kelmėje.

Dėl Kelmės vaistinės steigimo varžėsi du vaistininkai – provizorius Nikolajus Geldneris ir Kražių vaistininkas Bernhardas Šteinbergas.

Reikėtų pažymėti, kad Geldnerių šeima seniai turėjo vaistinę Telšiuose. 1867 m. Rusijos medicinos sąraše nurodyta, kad Geldneriams priklausė Telšių, Viekšnių, Raseinių ir Kelmės vaistinės. Tai vienintelis toks atvejis Lietuvos vaistinių istorijoje, kai keturios vaistinės vienu metu priklausė vienai šeimai.

Pagal gubernijos Gydymo valdybos nurodymą Raseinių apskrities gydytojas 1866 m. gegužės 31 d. patikrino naujai įsteigtą vaistinę ir surašė patikrinimo aktą. Matyti, kad raštas buvo surašytas labai paviršutiniškai, nes Gydymo valdyba tais pačiais metais birželio 23 d. Raseinių apskrities gydytojui rašo: „Pristatytas Kelmės vaistinės apžiūrėjimo protokolas surašytas nepaprastai nerūpestingai ir nepagrindinai.“

Rašto pabaigoje nurodoma iš naujo patikrinti vaistinę. Ta pačia data Gydymo valdyba išsiuntė raštą provizoriui N. Geldneriui, kuriame rašoma, kad vaistinės įrengime yra daug trūkumų ir kol jie nebus pašalinti, vaistinės atidaryti neleidžiama. Iš Gydymo valdybos rašto, rašyto Medicinos departamentui, paaiškėjo, kad vaistinėje „nebuvo rūsio, laboratorijoje nebuvo krosnies su katilu, kaitinimo ir džiovinimo krosnių, nebuvo cheminių reagentų ir fizinių prietaisų“.

Raseinių apskrities gydytojas 1861 m. liepos 14 d. vėl patikrino vaistinę ir surašė platų patikrinimo aktą. Akte tarp kitko nurodyta, kad vaistinės savininkas yra N. Geldneris, be jo vaistinėje dirba vaistininko padėjėjas Z. Slavitas ir vaistinės mokinys Girša Goldbergas.

Gydymo valdyba 1866 m. gruodžio 30 d. raštu Raseinių apskrities gydytojui vėl pavedė patikrinti, ar pašalinti trūkumai Kelmės vaistinėje. Rašto pabaigoje rašoma „kelionpinigius už važiavimą ten ir atgal kelionę turite gauti iš provizoriaus Geldnerio.“. Kaip matyti, tais laikais komandiruotės išlaidas turėdavo padengti tikrinamo objekto savininkas.

Raseinių apskrities gydytojas 1867 m. sausio 12 d. pranešė Gydymo valdybai, kad jis sausio 9 d. nuvyko į Kelmę ir įsitikino, jog provizoriaus Geldnerio vaistinėje visi trūkumai pašalinti. Be to, rašte nurodoma, kad provizorius Geldneris prašo atsiųsti „šniūruotas knygas, vaistų taksą ir  1867 metų Rusijos medicinos sąrašą“.

Šis patikrinimas, steigiant Kelmės vaistinę, buvo lemiamas. Gydymo valdyba leido atidaryti vaistinę Kelmėje. Apie tai  1867 m. sausio 23 d. provizoriui N. Geldneriui ji rašo: „Gydymo valdyba pripažino vaistinę Kelmėje patenkinamai įrengta, leidžiama jums atidaryti ją tiesiogiai arba kitam provizoriui valdant.“

Įdomu pažymėti, kad provizorius N. Geldneris 1866 m. gruodžio 1 d. parašė raportą Gydymo valdybai, kuriuo jis praneša, kad jo naujai įrengtą vaistinę Kelmėje „pardavė ir perdavė“ vaistininko padėjėjo Zelmos Slavito nuosavybėn, o pats liko jos valdytoju, nes carinėje Rusijoje vaistinių valdytojais galėjo būti tik provizoriai, išimtį sudarė kaimo vaistinės, nes joms vadovauti buvo leidžiama ir vaistininkų padėjėjams. Tačiau apie vaistinės pardavimą nei apskrities gydytojo, nei Gydymo valdybos raštuose nieko neminima.

Tik 1867 m. vasario 23 d. Gydymo valdyba, pranešdama vyriausybės departamentui apie leidimą atidaryti vaistinę Kelmėje, pažymi, kad dabar provizorius N. Geldneris pranešė, jog įsteigtą Kelmėje vaistinę pardavė ir perdavė vaistininko padėjėjui Z. Slavito nuosavybėn, o jis pats yra jos valdytoju. Kodėl N. Gelbneris, nesulaukęs leidimo atidaryti vaistinę, ją pardavė?

Carinėje Rusijoje gauti leidimą įsteigti naują vaistinę buvo labai sunku – neapsieidavo be pažinčių ir kyšių. Dar iš Petro Pirmojo laikų leidimas steigti vaistinę vaistininkų buvo vadinamas privilegija. Laikui bėgant ir didėjant vaistinių skaičiui, privilegija tapo materialine vertybe, kainuojančia daugiau negu vaistinė su visais įrengimais ir medikamentais.
Todėl Geldneris, parduodamas vaistinę Kelmėje, padarė pelningą sandorį. Šis  sandoris buvo naudingas ir vaistininko padėjėjui Z. Slavitui, kuris, nebūdamas provizoriumi, vargu ar būtų gavęs leidimą įsteigti naują vaistinę.

Kelmės vaistinė XIX–XX a.
Nuo vaistinės įsteigimo iki Pirmojo pasaulinio karo pasikeitė šeši savininkai. Ilgą laiką (1880–1910) vaistinės savininkais buvo ne farmacininkai: miestiečiai M. Lifšicas, vėliau Rachilė L. Leizer.

1880 metais vaistinėje buvo įsteigtas homeopatijos skyrius, kuris veikė beveik iki šio šimtmečio pradžios.

Kelmės vaistinė XIX šimtmetyje pagal darbo apimtį ir apyvartą buvo vidutinio dydžio. 1855 m. vaistinė gavo 2570 receptų už vaistus, už pagamintus pagal receptus vaistinė gavo 1485,63 rublio, o be receptų pardavė – už 284,32 rublio. 1877 m. vaistinėje buvo registruoti 1455 gydytojų receptai. Už vaistus pagal receptus vaistinė gavo 720,26 rublio, o be receptų parduota vaistų už  3351 rublių. XIX amžiaus pabaigoje vaistinėje dirbo vienas provizorius, vienas vaistininko padėjėjas ir vienas mokinys.

1913–1914 metais vaistinėje dirbo vienas provizorius ir du mokiniai.

Tarpukaryje provizorius Demikis po labai didelių pastangų 1933 m. gavo leidimą įsteigti antrąją vaistinę Kelmėje. Jo įsteigta vaistinė buvo pavadinta „Naujoji“.

Sveikatos departamento 1938 metų oficialiame leidinyje „Lietuvos medicinos veterinarijos ir farmacijos įstaigų ir personalo sąrašas“  rašoma, kad „Kelmėje, Vytauto Didžiojo g.  savininko B. Bucevičiaus įpėdinis vedėjas provizorius Severinas Bucevičius, Kelmėje  „Naujoje“, V. Putvinskio g. savininkas ir vedėjas provizorius Juozas Demeikis“.

Lietuvoje 1940 m. spalio 28 d. buvo priimtas įsakymas nacionalizuoti visas privačias gydymo įstaigas, vaistines, vaistų sandėlius bei farmacijos įmones. Abi Kelmės vaistinės buvo nacionalizuotos tų pačių metų lapkričio mėnesį.

Po 1944 m. vaistinė vėl pradėjo veikti, nors fronto metu gerokai nukentėjo.

1944 m. lapkričio 15 d. Kelmės vaistinės nr. 142 vedėju paskirtas chemikas-vaistininkas Jonas Ramiaza, gimęs 1899 m. Kelmės valsčiuje, Gečaičių kaime. 1911 m. jis dirbo vaistinės mokiniu provizoriaus Severino Bucevičiaus vaistinėje Kelmėje, o 1927 m. baigė Kauno universiteto Farmacijos skyrių ir gavo chemiko-vaistininko diplomą.

1927 m. buvo Užvenčio vaistinės vedėju, vaistinei sudegus 1932–1937 metais nuomojosi Varnių vaistinę, 1938–1944 metais dirbo Kauno, Vilniaus vaistinių vedėju.

J. Ramiaza Kelmės vaistinei vadovavo iki 1949 metų, pajutęs, kad juo domisi saugumas, iš Kelmės išsikėlė. 1952 m. sausio 23 d. buvo suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Dirbo miškų ūkyje ir 1952 m. rugpjūčio 18 d. mirė nuo insulto.

1945–1948 metais vaistinėje mokine dirbo Vanda Gedvilaitė (gim. 1926 m.). Ji buvo partizanų ryšininkė, padėdavo jiems medikamentais. 1949 ar 1950 metais Vanda Gedvilaitė nežinomomis aplinkybėmis žuvo miške.

Tuo laikotarpiu Kelmės vaistinėje dirbo tik vienas farmacininkas. Nuo 1946 metų priimtos dirbti dvi mokinės. Nuo 1948 m. vaistinėje pradeda dirbti provizoriaus padėjėjas Aleksas Razvadauskas. Jis mirė 1957 metais.

Provizorė K. Navickaitė
1949 m. gegužės 1 d. Kelmės vaistinės vedėja paskirta provizorė Kazimiera Navickaitė, gimusi 1920 m. Diržių kaime, Pakruojo rajone. 1944 m. ji baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą ir įgijo chemikės-vaistininkės specialybę. Dirbo Žeimelio vaistinėje asistente, Šiaulių miesto 125-osios vaistinės vedėjos pavaduotoja.

Provizorė K. Navickaitė mylėjo savo specialybę, tai buvo vaistininkė iš pašaukimo. Pagrindinį dėmesį ji skyrė gyventojų ir gydymo įstaigų aprūpinimui medikamentais, rūpinosi darbuotojų darbo sąlygomis.

1957 metais vaistinė persikėlė į naujas patalpas, tačiau irgi privačiame name.

Tik 1970 metais Vytauto Didžiojo g., Kelmėje pastačius daugiabutį gyvenamąjį namą, pirmajame jo aukšte įsikūrė vaistinė. Vaistinėje dirbo 12 darbuotojų. Vaistinės valdytojo pavaduotojomis dirbo provizorė Adolfina Alenčikienė ir provizorė Salomėja Leinartienė.

Vaistinė medikimentais aprūpino 175 lovų centrinę rajono ligoninę, polikliniką ir 10 felčerių-akušerių punktų.

Provizorę K. Navickaitę gerbė gydytojai ir gyventojai. Ji mokėjo džiaugtis darbuotojų pasiekimais, užjausti esant nelaimei. Ir man teko patirti motinišką rūpestį, kai baigęs farmacijos mokslus Kaune dirbau kartu. Ji buvo pirmoji mano mokytoja pritaikant teorines žinias farmacijos praktikoje.

1967 metais Kelmės vaistinė iškilmingai paminėjo įsteigimo šimtmetį. Apie tai buvo rašoma vietinėje ir respublikinėje spaudoje.

Provizorė K. Navickaitė beveik 50 metų pašventė farmaciniam darbui. Kelmės vaistinėje išdirbo 41-erius metus, iš jų 34-erius vadovavo vaistinei ir 7-erius dirbo provizore-technologe. 1990 metais išėjo į užtarnautą poilsį.

Provizorė K. Navickaitė Kelmės vaistinės vedėja dirbo iki 1983 metų rudens. Provizorė mirė 1999 m. spalio 12 d., palaidota Kelmės kapinėse.

Kelmės vaistinė šiandien
Nuo 1983 iki 1997 metų rudens Kelmės rajono centrinei vaistinei vadovavo provizorius Eugenijus Kazlauskis.

Nuo 1997 m. spalio mėn. iki  2009 metų Kelmės vaistinės direktore dirbo provizorė Regina Vilmanienė (gim. 1956 m.), 1979 metais baigusi  Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą. Nuo  2009 metų vaistinei iki šiol sėkmingai vadovauja provizorė Vitalija Laurinavičiūtė-Butautienė (gim. 1971 m.), 1995 metais baigusi Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą.

Farmacininkų bendruomenė visuomet prisimena vaistinių darbuotojus, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį pašventė kilniam farmaciniam darbui tarnauti žmonių sveikatai.

Tačiau jie prieš 20 ir daugiau metų baigė žemiškąją kelionę, tai K. Navickaitė, F. Liasienė, J. Tvarijonevičienė, D. Binkevičiūtė, O. ir V. Blinstrubai, B. Siaulianskienė, A. Mataitienė, buhalteris V. Eitmantis ir kiti.

Kelmės vaistinėje ilgus metus dirbo S. Leinartienė, A. Alekčikienė, D. Liaudanskienė, D. Markeliūnaitė, I. Galinienė, A. Šimkienė, V. Gailiūtė, I. Valaitytė, A. Stenevičienė, I. Jakaitienė, A. Barakauskienė, I. Griškienė, A. Ignatavičienė, A. Stasaitis, O. Černeskienė ir kiti. Už tai esame jiems dėkingi.

Prieš kelis dešimtmečius Kelmės rajone dirbo šešios vaistinės.

Vaiguvoje ir Lioliuose vaistinės jau senokai uždarytos. Kražiuose ir Šaukėnuose prieš 25-30 metų vaistinės, katu su ambulatorijomis, perkeltos į naujas patalpas.

Tytuvėnuose ir Užventyje buvusios senos patalpos uždarytos, vaistinės įsikūrė naujose patalpose.

Po įvairių  reorganizacijos etapų ir permainų Kelmės vaistinė priklauso „Gintarinė vaistinė“ vaistinių tinklui. Vaistinė vaistų pagal gydytojų receptus negamina, tačiau iš gyventojų gydytojų receptai vaistų gamybai priimami ir jie pristatomi vaistams gaminti į Kauną.

Dabartiniu metu gyventojus ir miesto svečius vaistais aprūpina devynios vaistinės.

Per 150 metų Kelmės vaistinė nuėjo sudėtingą gyvenimo laikotarpį.

Rengiant šį straipsnį panaudota Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus ir Kelmės vaistinės istorinė archyvinė medžiaga.

Provizorė K. Navickaitė farmaciniam darbui pašventė beveik 50 metų. 1955 m.
Autoriaus archyvo nuotr.

Dabartinės vaistinės darbuotojos (iš dešinės): vedėja provizorė Vitalija Butautienė, farmacininkė Snieguolė Garšienė ir pagalbinė darbuotoja Sonata Grišienė.
Autoriaus archyvo nuotr.