Šiaulų „Aušros“ muziejaus Fotografijos muziejuje buvo pristatyta Remigijaus Pačėsos (1955–2015 m.) retrospektyvinė fotografijų paroda – „Geltona gulbė neatplauks“, kuri veiks iki rugsėjo 10 d. Šioje parodoje pirmą kartą buvo parodomi visi R. Pačėsos kūrybos etapai: fotografijos, montažai, koliažai, monotipijos, autoportretai.

Praeities ir dabarties laikotarpis
Paroda prasidėjo Vito Luckaus fotografijos centro vadovės Ievos Meilutės-Svinkūnienės apgailestavimu, kad toks talentingas fotografas nebesulaukė savo parodos. Taip pat I. Meilutė-Svinkūnienė dėkojo visiems, kurie prisidėjo prie šios parodos, ypač jos kuratoriams Agnei Narušytei, Gintarui Zinkevičiui, kurie ją  įgyvendino nuo pradžios iki pabaigos.

Paroda apėmė dvi sales: pirmoji perteikė fotografo praeities laikų kūrybą, antroji – jo dabartį.

„Pernai R. Pačėsos mama atidavė Gintarui Zinkevičiui jo darbų archyvą. Jis apėmė tiek darbus išsaugotus kompiuteryje, tiek jau atspausdintus. Dėl šios priežasties abu jautėme didelę pareigą surengti šią parodą“, – teigė kuratorė Agnė Narušytė.

R. Pačėsa – „matytojas“
R. Pačėsa mėgdavo taupiomis frazėmis papildyti savo kūrinius: „Parėjau“, „Antradienis – darbo diena“, „Pilka diena – pilka žuvėdra“, „Pas poeto kapą“. Autorius tap pat mėgo panaudoti ir poezijos fragmentus. Taip pat prie kai kurių jo fotografijų galima aptikti ir angliškos rašybos frazę – „shtai“.

Jo fotografijose – tokie paprasti objektai kaip kambario siena, Nidos krantinė, švarkas ar šaligatvis tapdavo begalybės įžvalgomis. Tad fotografą R. Pačėsą kolegos dažniau prisimena kaip „matytoją“, kuris šviesą įžvelgdavo iš absoliučios klausos. Jis sugebėdavo smulkmenose, aplinkoje, įžiūrėti begalybę.

Šioje parodoje R. Pačėsos kai kurie darbai yra pateikiami didelio formato. A. Narušytė teigė, kad tokio dydžio savo darbų nematė ir pats autorius.

Parodos kuratorė A. Narušytė teigė, kad R. Pačėsa nuo pat pradžių buvo vienas mylimiausių jos fotografų.

„Geltona gulbė neatplauks“
A. Narušytė paaiškino, kodėl buvo pasirinktas toks parodos pavadinimas, kuris sutampa su fotografo kūriniu. Jame A. Narušytę labiausiai sudomino koliažas, paspalvinimai, netikėtas vaizdas.

 „Iš pradžių buvo galvota, kad tiktų toks parodos pavadinimas – „Begalybės ilgesys“, tačiau ieškojome specifinio žodžio, todėl nusprendėme pavadinti „Geltona gulbė neatplauks“, – teigė A. Narušytė.

Geltonos gulbės sutampa su paties R. Pačėsos pasakojimu. Jis sapnavo įvairias fotografijas ir pabudęs norėjo griebti fotoaparatą ir ieškoti tų vaizdų, kuriuos susapnavo. Fotografas suprato, kad tai yra tas pats, kas fotografuoti sapne matytą geltoną gulbę.

„Toks parodos pavadinimas yra labiau prasmingesnis ir labiau siejasi su parodoje eksponuojamais darbais“, – sakė A. Narušytė.

Šioje parodoje netilpo visi fotografo darbai. Kiekvienas jo kūrinys yra išskirtinio matymo. Parodoje buvo užsiminta, kad bus leidžiama knyga, kurioje bus sudėti visi R. Pačėsos sukurti darbai.

Muzika – neatsiejama gyvenimo dalis
Fotografas bendradarbiavo su žurnalu „Tango“. Jame straipsnius, kurie buvo orientuojami į muziką, ypač apie šiuolaikinius instrumentus, iliustruodavo pats R. Pačėsa.

„Jo darbuose skamba džiazas. Ir mes tai matome. R. Pačėsa puikiai jautė ritmą, kuris keitėsi iš lėto į greitą“, – sakė A. Narušytė.

Monotipijos ir autoportretai
Apie 1991 m. R. Pačėsa susidraugavo su menininke Vega Vaičiūnaite, iš kurios išmoko spausdinti monotipijas.

R. Pačėsai 1993–2008 m. laikotarpis buvo labai intensyvus. Tuo metu buvo kuriamos monotipijos, kurios buvo didelis turtas pačiam kūrėjui. Daugiausia joms naudojo pieštuką, dažus, aplikacijas.

Fotografas mėgo fotografuoti ir save, todėl jo kūryboje galima aptikti ir autoportretų. Tokiu būdu autorius galėjo pasižiūrėti į save, pamatyti, koks yra iš tikrųjų.

Nors vis dėlto A. Narušytė teigė, kad jai monotipijos iš pradžių buvo antraeiliai darbai, labiau domino fotografijos žanras.

Pagrindiniai kūrybos elementai – atsitiktiniai daiktai, ironija, detalės
R. Pačėsa sugebėdavo pamatyti tai, ko kiti nematydavo, parodydavo amžinybę, begalybę.

Jo fotografijose dominuoja atsitiktiniai daiktai. Visi darbai yra griežtai, geometriškai apmąstyti. „Tos horizontalios, vertikalios linijos, įstrižainės laiko tikrovę“, – sakė A. Narušytė. Nors R. Pačėsos parodoje netrūksta lyriškų darbų, tačiau galima rasti ironijos, pašaipos, kuri parodo tikrovės netobulumą.

Fotografo darbuose galima aptikti ir tam tikrų detalių, kurios pasikartoja. Pavyzdžiui, žiogo, gulbės vaizdiniai. R. Pačėsa pats sukūrė eilėraštį apie žiogą: „Suskilsiu aš į tūkstantį žiogų, / Kaip vienas žiogas – Pačėsa“, – eilėraštį pacitavo A. Narušytė.

Išlaikytas tradiciškumas
Parodos kuratorius G. Zinkevičius teigė, kad tai yra pirmoji paroda be paties R. Pačėsos. „Abu turėjome vieną tradiciją, kurią norėčiau ir šiandien išlaikyti. Tai buvo nedaugžodžiavimas parodoje, labiau buvimas tyloje“, – sakė G. Zinkevičius.

A. Narušytė teigė, kad tiek R. Pačėsa, tiek G. Zinkevičius buvo artimi draugai, derėjo abiejų pasaulėžiūros. Šiai parodai G. Zinkevičius buvo atrinkęs apie 400 jo darbų, todėl atrinkti tinkamus iš tokios gausos, buvo gana sudėtinga.

2017 07 28 31

2017 07 28 32

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų