Uteniškio fotomenininko Adolfo Sinkevičiaus paroda visą liepos mėnesį vykstanti Šiaulių „Laiptų galerijoje“ – tai, anot autoriaus, noras supažindinti šiauliečius su Utenos kraštu. Paroda taip ir pavadinta – „Utenos krašto peizažas“.

A. Sinkevičius – Utenos rajono meno ir kultūros premijos laureatas, surengęs parodas Utenoje, Zarasuose, Lietuvos Respublikos Seime, penkių fotoalbumų autorius.

Prieš parodos atidarymą jaukioje „Laiptų galerijos“ svetainėje kalbamės su fotomenininku apie jo kūrybinį kelią, apie pačią fotografiją. Adolfas prisimena, jog pirmieji jo fotoaparatai, kaip ir visų ano meto berniūkščių, buvo „Smena“ ir „Zenit“. Vaikystėje pamilęs fotografiją jis ir rinkosi jos studijas Vilniaus technologijos technikume, kur jam dėstė fotografijos metras Rimantas Dichavičius ir su kuriuo ryšius palaiko iki šiol. „Jei ne jis, nežinau, koks fotografas iš manęs būtų susiformavęs“, – šiandien drąsiai pripažįsta Adolfas.

A. Sinkevičiaus kaip fotomenininko atspirties taškas – gamta. Jos grožis, didingumas ir, drauge, paprastumas. Gimtieji Utenos, Zarasų kraštai šiandien ir gula jo nuotraukose. Žvelgi į fotomenininko užfiksuotus peizažus ir supranti, jog gamta įkvepia būti nuoširdiems.

Tiesa, regi, jog Adolfui rūpi ne gamtos rezultatų pristatymas, bet menininko žiūrėjimas į aplinką, jos kaitos pulsą. Nuotraukos atskleidžia, kas taip trapu ir kas amžina. Kartais atrodo, jog tas jau kažkur matyta. Ne, ne kitose nuotraukose, bet tai įsirėžę atmintyje, pasąmonės atspindžiuose, nes visi mes suaugę su gamta.

O kartais Adolfo nuotraukose atrandi kažką nauja. Nors žmonių jo nuotraukose veik nėra. Eksponuojamose Šiauliuose tik vienoje regi moteriškę, išeinančią iš Kirdeikių bažnyčios. Jam užvis svarbiausia pati gamta, jos kaita įvairiais metų laikais.

Ne vienas fotomenininkas pripažįsta, jog peizažas labai rimtas, daug laiko, žinių ir nuoširdaus atsidėjimo reikalaujantis fotografijos meno žanras. Juk peizažas neturi arba bent beveik neturi apibrėžto siužeto ar dramaturginio rentinio, tad ryto rūkui, upės vingiui, stūksančiam piliakalniui ar ošiančiam miškui nėra taip jau lengva suteikti gilią filosofinę prasmę.

Man pasirodė įdomu stebėti Adolfo nuotraukas eksperimentuojant: prieini arčiau nuotraukos, žiūri, paskui atitolsti, vėl ilgai žiūri, žiūri paėjęs dešiniau, po to kairiau. Vaizdas priartėja, tolsta, vėl priartėja, keičiantis žiūrėjimo kampui, kažkiek pasislenka ir vaizdas nuotraukoje.

Su nostalgija fotomenininkas kalba apie Aukštaitijos miestelius, kaimelius, sodybas, piliakalnius, bažnytėles, ypač medines, kai kur dar išlikusius koplytstulpius, o ypač jei jie dar su šventųjų figūrėlėmis. Apie Adolfo meilę gamtai liudija net skambutis jo mobiliajame telefone: paukščių čiulbesys, medžių ošimas.

Fotomenininkas nedvejodamas prisipažįsta esąs analoginės fotografijos šalininkas. Šiandienos fotografija išgaunama pačiomis moderniausiomis laikmečio priemonėmis jam atrodo negyva. Ypač jį žavi nespalvota fotografija, nors pripažįsta, kad fotografuojant gamtą spalvos visgi dažniausiai reikalingos.

Dirba A. Sinkevičius Utenos kultūros centre. Sako, laikraštyje dirbti fotografu negalėtų. Jam reikia laukti tinkamo laiko, nusitaikyti, dar kartą viską apsvarstyti ir tik tuomet fotografuoti. Dėl vienos nuotraukos reikia ir daug pakeliauti, kartais valandų valandas laukti ar tai lietaus, ar giedros, ar atplaukiančių debesų, ar saulės laidos.

Džiaugiasi, kad žmona – irgi menininkė, todėl jį gerai suprantanti, susipažino jie studijų metais, nes abu buvo pasirinkę fotografijos studijas. Adolfas sako, jog atžalos fotomenininkų keliu nepasuko, nebent anūkai juo pasuks. Bet kalba apie tai linksmai, teigdamas, jog kiekvienas renkasi savo kelią, kuris jam arčiau širdies.

Iš A. Sinkevičiaus parodos „Utenos krašto peizažas“.   
Dariaus ANCEREVIČIAUS nuotr.