Jubiliejus. Atrodo, kad šio paminklo atsiradimas buvo susijęs su kažkokia data... Nesvarbu ką jūsiškė enciklopedija porins, skulptūros gimimo metai bus teisingi – 1970-ieji. V. Lenino šimtmečio jubiliejus tuomet turtino Sovietiją galingais monumentalistų kūriniais, o šiauliškė V. Lenino skulptūra atvertė vieną iš brandesnių lietuviškosios leninianos puslapių, tapusiu miesto įvaizdžiui svarbiu meniniu postūmiu. Šio kūrinio dėka mums menininkams „darbininkų mieste“ buvo suteiktos išskirtinės galimybės turėti kūrybines dirbtuves, jaustis reikalingais, savais, nepavojingais.

Dvi paskyros
Taigi, artėjant jubiliejui, Šiauliai baisiai užsinorėjo kokybiškesnio V. Lenino paminklo, nes tuometinė cementinė miesto leniniada verkdama prašėsi kažko naujo ir padoraus. Aloyzas su Donatu įtikino architektus ir miesto vadovus, kad geriausia vieta centre, senajame parke, Kaštonų alėjos tęsinyje. Beje, lėšų Lenino paminklui statyti nebuvo, nes planinė ekonomika jokių neplaninių iniciatyvų nepageidavo. Miesto vadovai, žinodami, kad dėl vado statulos bus vėliau paglostyti, nusprendė statyti ūkio būdu.

Anais laikais leniniana buvo populiari, mums dailininkams labai svarbi ir prestižinė tema. Ji buvo tarsi kramtyta perkramtyta kramtomoji guma. Plikas su barzdele jis draugiškai žiūrėdavo į tarybinę liaudį ir iš vaizdinės agitacijos fanerinių statinių, ir iš laikraščių puslapių, iš garsiųjų šalies grafikų darbų ir, žinoma, iš monumentų. Tarybiniam žmogui jis buvo būtinybė, nes partija apie jį primindavo artėjant jubiliejuj ar politinei šventei.

Surasti ką nors naujo ir originalaus leninianos žanre buvo nepaprastai sunku. Juk viskas buvo išieškota, praieškota, atrasta, beviltiška, kaip dviračio išradyba ar originalaus suoliuko konstrukcija. Pasirodo šiauliškiai skulptoriai Aloyzas su Donatu vis dėlto atrado savitą sprendimą: architektūrinei granitinei geometrijai autoriai priešpastatė laisvų formų akmenį su goreljefu. Net jei šią kompoziciją tektų vertinti dabar, ji būtų verta aukšto balo. Tą ne kartą atžymėjo menotyrininkai, todėl ir aš negaliu nutylėti.  

Be to, paminklas Leninui – prestižinis, nekasdieniškas užsakymas, Dievo, kurio tada dar nebuvo, dovana, vertybė skulptoriaus biografijoje. Kūriniui garantuotai bus parinkta viena iš geriausiųjų ritualinių vietų mieste, o kiekvienas paminklo paminėjimas spaudoje kartu linksniuos ir autoriaus pavardę. Koks kvailys jos atsisakytų? Miesto valdžia abiem skulptoriams pažadėjo be eilės skirti dvi paskyras „Zaporožiečiams“, nes tokios vertybės paprastas pilietis laisvai nusipirkti negalėjo...

Pavyko vyrukams, vai pavyko...

„Karvės“ akmuo
Granitas, skirtas būti V. Leninu, laukė savo lemties nuo ledynmečio laikų, drybsodamas greta Gilvyčių. Tai buvo vietos įžymybė, akmuo – gigantas: ilgis – 6 metrai, plotis – 4 ir aukštis – apie 2,5 metro. Vietiniai žmonės tą akmenį vadino „Karvės“ akmeniu. Vienas jo galas buvo iškilęs apie 1,5 m virš žemės, o kitas – sulig paviršiumi. Tuo akmeniniu tiltu kolūkiečiams buvo labai patogu įvaryti karvę į sunkvežimio kėbulą – štai kodėl vadinosi „Karvės“ akmeniu.

Abu skulptoriai dirbo beveik visus metus, skulptūrą kalė buvusio šiluminio mazgo patalpėlėje, šalia Inžinierių namų, kitoje Vilniaus gatvės pusėje. Tą patalpėlę su visomis gamybos liekanomis vėliau paskyrė dizaineriui Viktorui Kunickui, kuris išsivalęs ir apsikuopęs ten įsikūrė gražiai ir ilgam.

Paminklo gaminimui skulptoriams buvo paskirtas ūkinis statinukas naujai pastatytų silikatinių penkiaaukščių gyvenamųjų namų pašonėje, atrodo, nebereikalingoje vietinėje katilinėje. Ten mūsų paminklas pradėjo įgauti savo veidą. Kaip mena Donatas Lukoševičius, paskutiniaisiais metais darbas atrodė visai rimtas. Į meninio kūrinio atsiradimo procesą buvo įtraukta milicija ir tarpžinybinė apsauga. Naktimis namukas buvo blokuojamas, kad kokie prisigėrę pašlemėkai nesutrukdytų kūrybinio ritmo, o darbui einant prie pabaigos, šalia skulptorių budėdavo ir ginkluoti saugumiečiai.

Nė vienas meno kūrinys, gamintas Šiauliuose nebuvo taip valdžios laukiamas, kaip šitas.

Pastatytas
Tokiomis aplinkybėmis V. Lenino paminklas buvo pastatytas 1970 metais, proletariato vadui švenčiant 100-metį. Jis buvo įkomponuotas Kaštonų alėjos ašyje, kitoje Aušros alėjos (tuometinės V. Kapsuko g.) pusėje, prie įėjimo į miesto kultūros ir poilsio parką. Architektūrinės dalies autorius – architektas S. Staponkus, „pririšęs“ skulptūrą toje vietoje, tyliai įteisino ir miesto apželdinimo įžymybę – ąžuoliuką, kurį kokiais 1938 metais pasodino Antanas Smetona, apsilankęs šalia stovėjusiuose Karininkų namuose (dabar – Moksleivių namai). Tą faktą mažai kas žinojo, nebent „Aušros“ muziejininkai, kurie tylėjo.

Paminklas įamžino proletarinio revoliucionieriaus ir mąstytojo Vladimiro Lenino paveikslą. Erdvinė kūrinio kompozicija susidėjo iš keturkampio pjedestalo ir Lietuvos laukų akmens, laisvų formų bloko, kurio centre iškaltas goreljefas su realistiniu V. I. Lenino veidu: portreto bruožai aptakūs, minkštų formų, revoliucijos vado veidas patrauklus. Tai vienas iš originalios lietuviškos leninianos kūrinių.

Jei pažiūrėtume iškilmingos nuotaikos apimti ir prie žvilgsnio pridėtume nedidelę dozę fantazijos, pamatytume fakelą. Postamentas atitinka fakelo kotą, o viršutinis akmuo su goreljefu – ugnį. Matmenys: paminklo aukštis – 5,50 m, pagrindas 4,0 x 4,0 x 0,45 m, reljefas 1,60 x 2 m.

Pastatukas-miražas
Vėliau, apie 1974 metus, pagal architekto Jono Čiūtos projektą, kaimynystėje buvo pastatyta naujoji miesto garbės lenta, nes senoji su arka, statyta apie 1952 metus, paliko liūdnai vegetuoti Pergalės aikštėje, paversta stendu „Miestai lenktyniauja“. Ir čia nebuvo apsieita be kuriozų.

Šalia V. Lenino skulptūros stovėjo kuklus kažkokią biudžetinę įstaigėlę talpinęs pastatėlis, neremontuotas nuo tvano laikų. Paminklo kaimynystė privertė miesto vadovus skirti dėmesio tai lūženai: surasti statybininkų, pagaliau suremontuoti, nudažyti vidų ir išorę.

Kai statybininkai atliko visus sąmatoje numatytus darbus ir atnešė padarytų darbų aktus į Vykdomąjį komitetą, prašydami pinigų, ten išsprogo akys – egi, jūsų objekto jau nebėra! Vakar nugriovėme. Čia statysime miesto garbės lentą. Ką pasakys liaudies kontrolė, jei jums sumokėsime už nebūtus darbus?

Skubu apginti miesto valdžios padorumą. Su statybininkais buvo atsiskaityta, Liaudies kontrolė informuota, o naujoji garbės lenta, kaip plazdanti vėliava, gražiai išsitiesė šalia vado paminklo, kad talpintų ir šviesius veidus ir darbščių kolektyvų pavadinimus. Miesto vadovai atsiskaitė ir su skulptoriais, paskyromis suteikę teisę autoriams už savus pinigus nusipirkti du autoliliputus „Zaporožiečius“. Tiesa, laikas nuo laiko vyrukai panosėje paniurzgėdavo, tačiau finansinio honoraro, kuris nebuvo sulygtas, nereikalavo.

Išmontuotas
Paminklas buvo išmontuotas 1991 metais. Tvarkingai ir be ekscesų, nes vertimą organizavome pavyzdingai. Jis prasidėjo šeštą ryto, o pirmieji autobusai, vežę žmones darban, tepamatė vien tuščią žemėtą vietą, kurioje tupinėjo Apželdinimo tresto moterys, sodindamos gėles. Skulptūros gabalai buvo nuvežti į dirbtuvių kiemą Ežero gatvėje prie „Šabakštyno“ ir suversti. Ten pagulėjusią porą metų skulptūrą išsivežė kažkoks trenktas amerikonas, kuris galų gale sumokėjo skulptoriams honorarą. Visi lengviau atsikvėpėme.

Skulptorius – kietas žemaitis, mokėjo laikyti liežuvį už dantų. Tik ne laikraštininkai. Puolė pas autorių klausinėti, kišti nosis, kur nereikia. Štai ką jie sužinojo.

Skulptoriui profesoriui Aloyzui Toleikiui to praeities stabo negaila. Nepardavė autorius jo jokiai Amerikai, kaip kad kvykė laikraštinė antis. Pats sunaikino, perdirbo, statybai tą akmenį su visa praeitimi panaudojo. (žr. Audra Veskuvienė. „Akmeninių ir metalinių praeities paminklų pėdsakais“. „Šiaulių naujienos“, 1997-04-12, p. 3). Šią dezinformaciją už poros mėnesių demaskavo Olga Čapienė, „Šiaulių krašto“ spec. korespondentė JAV. (žr. „Lenino kelias iš purvyno į filantropo namus“, „Šiaulių kraštas“, 1997-06-28, p. 3).

Leninas – amerikonas. Mūsų šiaulietis granitinis Leninas, šiandien yra eksponuojamos Ohajo valstijoje, Urbanos mieste, stambaus verslininko, filantropo Russell T. Bundy parodų salėje.

Viskas prasidėjo 1992 metais, kai JAV kampanija „Russell T. Bundy Associates, Inc“, ieškodama partnerių Lietuvoje, norėjo nusipirkti visą Zoknių aerodromo bazę su tankais, sunkvežimiais ir kita karine technika. „Žinai aš nupirksiu tą visą bazę, viską, kas joje yra. Duodu 300 tūkstančių dolerių ir pasiimu viską“ – išdrožė ponas R. T. Bundy dar sovietiniam komendantui. Kadangi sandėris neįvyko, jis prie „Šabakštyno“ (dailininkų namų Ežero g. 68) atsitiktinai patėmijo purvyne gulintį didįjį proletariato vadą.

Po neilgų derybų visas Lenino paminklas su treimis postamento dalimis tapo R. T. Bundy nuosavybė. Skulptoriai patys padėjo pakrauti, nes kūrinys gulėjo jų dirbtuvių kieme, tuo labiau kad skulptūra buvo jų asmeninė nuosavybė, nes anuomet jie jokių pinigų už tą darbą nebuvo gavę. Abu autoriai – Aloyzas Toleikis ir Donatas Lukoševičius davė ir planelį kaip tą paminklą sumontuoti, pridėjo paminklo dovanojimo aktą.

Svorį supakavo, dėžes užantspaudavo Šiaulių muitininkai, tuo labiau kad naujasis savininkas jau buvo susirinkęs įvairių LR departamentų ir ministerijų leidimus. Visa tai užtruko šešis mėnesius. Laivas su talpyklomis plaukė gal kokį mėnesį ar pusantro, kol atvyko į Kolumbo (Ohajo valstijos sostinę), iš ten – į miestą Urbaną. Reikėjo pasisamdyti specialų kraną, nes lietuviškas akmuo buvo labai sunkus. Lenino kelionė į Ameriką kainavo apie 12 tūkstančių dolerių, sumontavimas – dar kokius 3 tūkstančius.

Pasakojama, kad ponas R.T. Bundy turi gerą humoro jausmą, nes taip eksponuoja paminklą, kad žiūrovai išsižioja iš nuostabos. Kai į tamsią salę įeina koks svečias, staiga užsidega šviesos tiesiai apšviesdamos Lenino paminklą. Atrodo labai įdomiai ir įspūdingai, o ponas R.T. Bundy ima pasakoti, kaip gavo, iš kur, kaip parvežė, kaip pastatė ir kiek jam kainavo.

V. Lenino paminklas – Šiaulių ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Kadangi gamta nemėgsta tuštumos, toje vietoje, praėjus dešimtmečiui buvo numatyta pastatyti D. Matulaitės „Aušrą“. Apie ją skaitysime vėliau.

Architektūrinės dalies autorius – architektas S. Staponkus, „pririšęs“ skulptūrą toje vietoje, tyliai įteisino ir miesto apželdinimo įžymybę – ąžuoliuką, kurį kokiais 1938 metais pasodino Antanas Smetona, apsilankęs šalia stovėjusiuose Karininkų namuose (dabar – Moksleivių namai).
Autoriaus archyvo nuotr.

Architektūrinės dalies autorius – architektas S. Staponkus, „pririšęs“ skulptūrą toje vietoje, tyliai įteisino ir miesto apželdinimo įžymybę – ąžuoliuką, kurį kokiais 1938 metais pasodino Antanas Smetona, apsilankęs šalia stovėjusiuose Karininkų namuose (dabar – Moksleivių namai).
Autoriaus archyvo nuotr.