Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje pirmą kartą pristatyta Šiaulių darbo rinkos mokymo centro Profesinės reabilitacijos skyriaus mokinių sukurta Dailiųjų medžio dirbinių drožėjų paroda. Daugelis net nepatikėtų, jog vos per kelis mėnesius galima sukurti įmantrius meno kūrinius, kai iki tol žmogus niekada gyvenime nebuvo drožęs. O tokių sėkmės istorijų centre begalė.

Pirma, bet ne paskutinė
Centro Profesinės reabilitacijos skyriaus vadovė Giedrė Martinaitienė sakė, jog paroda tiesiog subrendo ir ją reikėjo parodyti kitiems. Tikimasi, jog tai taps gražia tradicija ir parodų bus daugiau.

„Pristatyta pirmoji mūsų paroda – mūsų profesinės reabilitacijos drožėjų darbai. Parodoje yra ir buvusių mokinių kūrinių, kurie po mokymų ėmėsi drožybos amato ir jiems tai tapo darbu. Puikiais mokinių darbais grožėjomės patys klasėje, vėliau kabinome juos centre. O kai darbų prisikaupė, labai norėjome juos parodyti visam miestui ir taip gimė paroda“, – sako G.  Martinaitienė.

Profesinės reabilitacijos skyriaus vadovė akcentavo, kad į kiekvieną iš medžio drožtą darbą mokiniai įdeda labai daug meilės, šilumos, nes kiekvienas darbas kuriamas su didžiule kantrybe, kantriai dailinamas, kol galiausiai užbaigiamas.

„Tikimės, jog tai pirmoji, tačiau ne paskutinė paroda ir galbūt jau kitais metais pristatysime dar vieną“, – sakė G. Martinaitienė.

Profesinės reabilitacijos skyriuje drožėjai mokosi pusę metų. Norinčių išmokti šio amato nemažai, todėl į Darbo rinkos mokymo centrą  atvykstama mokytis iš visos Lietuvos.

Sėkmės istorijos ir tautodailininko vardas
Profesinės reabilitacijos skyriaus dailiųjų medžio dirbinių drožėjų klasėje yra subrandintas ne vienas tautodailininkas. Pasak G. Martinaitienės, tai sėkmės istorijos, kurios gali būti puikiu pavyzdžiu kitiems.

„Mūsų centre mokosi žmonės su negalia, kurie kažko siekia, nori atrasti save, o galbūt net susikurti naują darbo vietą ir daugeliui tai pavyksta. Mūsų centro sėkmės pavyzdys – Sigitas Bernotas, kuris po mokymų pelnė tautodailininko vardą. Ir tai ne vienintelis tautodailininkas, baigęs mūsų centro drožėjų kursą. Kitą mūsų mokinį neseniai atradome Panevėžyje, kuris taip pat tapo tautodailininku drožėju. Taigi mokymo rezultatai puikūs ir tai matyti iš darbų. Turime nuostabų mokytoją Kęstutį Samalionį, kuris perduoda savo aistrą darbui. Kas mokosi pas jį drožti, tam drožyba tampa jei ne amatu, tai bent jau pomėgiu“, – sako G. Martinaitienė.

Taip pat ji pastebi, jog drožimo amatas daro stebuklus. Vienas mokinių, turintis jutimo negalią ir stokojantis socialinių įgūdžių, būtent drožimo klasėje atrado save. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kai žmonės kūryboje išsilaisvino, pamiršo savo negalią ir pradėjo džiaugtis gyvenimu, nes atrado naują veiklą.

Daug metų baldų pramonėje dirbęs Sigitas Bernotas sako mylėjęs medį nuo pat vaikystės. Kai buvo mažas, gamino žaislinius baldus, o vėliau taip susiklostė gyvenimas, jog pradėjo kurti baldus, pagal kuriuos vėliau buvo daroma masinė jų gamyba. Kadangi sušlubavo sveikata, intensyvaus darbo baldų gamyboje teko atsisakyti. Gavęs pasiūlymą mokytis drožimo amato S. Bernotas nė negalvodamas sutiko. Dabar šis žmogus džiaugiasi savo darbais ir gali pasigirti net ir tautodailininko vardu.

„Daug padėjo drožimo mokytojas, ypač drožiant pirmuosius darbus. O dabar atrodo, jog aš drožiu jau nuo gimimo, nors iš tikrųjų – dar tik kelerius metus. Džiaugiuosi, jog egzistuoja tokie centrai, kuriuose negalią turintys žmonės atgauna viltį gyventi, supranta, kad sugeba daugiau, nei įsivaizdavo. Negalima nuleisti rankų. Todėl palinkėčiau visiems daugiau pasitikėjimo savimi“, – sakė S. Bernotas.

Negalią turintis Juozas Švažas tarp patyrusių drožėjų yra naujokas, tačiau ir jis savo pirmąjį darbelį  pristatė parodoje. Kaip pats sako, drožimu susidomėjo, nes jam pasiūlė mokytis darbo biržoje.

„Darbas su medžiu reikalauja kruopštumo, todėl užsiimti drožimu tikrai reikia noro. Niekada negalvojau, jog galiu išmokti drožti. Kai buvau sveikas, labai patiko žvejoti, tačiau kitų pomėgių neturėjau. Dabar džiaugiuosi, jog turiu naują užsiėmimą. Pirmieji mano drožybos bandymai buvo prieš keletą metų, kai drožiau iš malkos. Tačiau dabar tai visai kitokie darbai, nes naudoju geresnę medieną, profesionalius įrankius. Linkiu ir kitiems surasti savo pomėgį, o neužsidaryti tarp keturių sienų, nes gyvenimas yra gražus net ir sėdintiems vežimėlyje“, – sakė optimizmo nestokojantis J. Švažas.

Mokinių darbais džiaugiasi ir mokytojas
Tautodailininkas, skulptorius, Profesinės reabilitacijos skyriaus medžio drožybos mokytojas K. Samalionis sako, jog jis moko vyrus ne tik drožti, bet ir juos kalbėtis su medžiu.

Kadangi drožimo mokosi žmonės su negalia, pasak mokytojo, atėję į drožimo užsiėmimus pirmiausia mokiniai mokosi nugalėti savo negalią ir tik po to pradeda drožti. Daugeliui mokymų pradžioje reikia mokytojo pagalbos, tačiau vėliau mokiniai jau lygiuojasi į mokytoją.

„Negalią turintiems žmonėms, kai jie pajunta, kad gali drožti, atsiranda didelė motyvacija kurti. Centre turime ir keletą moterų, kurios bando drožti. Džiaugiuosi, jog surengėme parodą, o dar labiau džiugina, jog į parodos atidarymą atvyko ir buvę mano mokiniai. Darbelių turime daug ir visi jie tikrai neblogi“, – kukliai gyrė mokinius K. Samalionis.

Per pusmetį drožimo pamokose, pasak K. Samalionio, žmonės su negalia mokosi daugiau dekoratyviosios drožybos (skulptūros, suvenyrai) tikintis, jog šis amatas jiems padės save realizuoti ar net užsidirbti.

„Negalią turintys žmonės sunkiai verčiasi, todėl drožyba jiems gali padėti ir užsidirbti. Mūsų skyriuje mokslus baigę mokiniai dalyvauja pleneruose, parodose, įvairiose mugėse. Drožimas – tai savotiškas atsipalaidavimo būdas, kai imi medžio gabalą ir kuri. Manau, jog drožti, skirtingai nei piešti, gali išmokti kiekvienas, jei yra noras. Turiu savo metodiką, kai pirmoje pamokoje liepiu mokiniams nupiešti angelą ir po to jį išdrožti. Baigiantis mokslo metams vėl prašau piešti angelą ir jį išdrožti. Po mokymų visi pamato, kaip jų drožimo įgūdžiai ištobulėjo. Gal ne kiekvienas po šių mokymų tampa menininku, tačiau bent jau gali išsidrožti sau šaukštą ar kokią lentynėlę“, – sako K. Samalionis.

J. Švažas yra naujokas, tačiau ir jis pirmąjį savo darbelį  pristatė parodoje.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Tautodailininkas, skulptorius, Profesinės reabilitacijos skyriaus medžio drožybos mokytojas K. Samalionis sako, kad jis moko vyrus ne tik drožti, bet ir kalbėtis su medžiu.
Ramūno SNARSKIO nuotr.