Lietuvos socialinėje erdvėje kyla daug įvairių diskusijų, tarp kurių labai dažnai kartojamas klausimas apie inovacijas, socialinę apsaugą, programas jaunimui, mokslo ir švietimo nesibaigiančias reformas. Visa tai sprendžiama ne tik socialinių tyrimų lauke, bet ir aktualizuojama atsigręžiant į bendruosius žmogaus kultūros pokyčius. Atrodo, kad šiuo atveju kultūra susilieja su sociologija. Šiandienos „Kultūros kirčio“ rubrikos centre socialines problemas gvildena Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus kritiškoje diskusijoje su sociologu doc. dr. Liutauru Labanausku.
Kiekvieną penktadienį mano parengiamas straipsnis plėtoja kultūros kritiką, kurią aš pats suprantu gerokai plačiau, nei dažnas skaitytojas suvokia. Dažnam atrodo, kad kultūros kritika – tai rašymas apie meno kūrybą ar masinio pasilinksminimo renginius.
Aš manau, kad toks supratimas yra ne tik klaidingas, bet ir primityvi atgyvena. Kultūra apima visą žmogaus veiklą ir jos produktus. Be kultūros nebūtų socialinės erdvės, kaip ir be humanitaristikos nebūtų įmanomas joks žmonijos tobulėjimas. Be kultūros nėra jokios civilizacijos ateities. Kultūra gali būti sociologijos centrinė ašis. Kultūros kritika bendraudama su sociologija leidžia sužinoti apie visuomenę daug netikėtų ir visiškai neakivaizdžių dalykų.
Su kultūros sociologija aš susidūriau prieš dešimtmetį, vos tik pradėjęs studijuoti menotyros doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Studijų metu teko lankyti prof. dr. Artūro Tereškino kultūros sociologijos paskaitas. Be galo įdomus tyrimo laukas mane taip sužavėjo, jog vienu metu pasiryžau rašyti naują disertaciją visai kita tema, nei buvau numatęs.
Šiandien prie sociologijos ir socialinių mokslų klausimų aš ne tik grįžtu, bet ir tampu savotiškai sulipęs su socialinių mokslų lauku. Man tenka vadovauti institutui, kuriame vykdomos socialinių mokslų krypties studijos. Neišvengiamai dažnai diskutuoju įvairiais socialiniais klausimais su universiteto rektoriumi prof. dr. Arūnu Augustinaičiu. Man ypač naudingos ir produktyvios yra diskusijos su sociologu doc. dr. Liutauru Labanausku. Šių diskusijų pagrindu aš parengiau naują straipsnį-interviu.
Prieš pateikdamas išsamų ir produktyvų pokalbį su kolega pirmiausia noriu pristatyti įspūdingus jo biografijos faktus. Sociologas doc. dr. L. Labanauskas yra Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslo darbuotojas, K. Simonavičiaus universiteto ir Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojas. Jis taip pat yra K. Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto tarybos pirmininkas bei antrosios pakopos studijų komiteto pirmininkas.
1996 m. L. Labanauskas baigęs vidurinę mokyklą planavo studijuoti žurnalistiką. Bet tais metais jaunuoliui, baigusiam nedidelio miestelio vidurinę mokyklą, tai buvo sunkiai pasiekiama svajonė. Konkursai į šią specialybę tuomet buvo labai dideli, reikėjo laikyti rašinio ir erudicijos testo egzaminą ir dar dalyvauti motyvaciniame pokalbyje. Apie šį biografinį savo gyvenimo momentą L. Labanauskas teigia: „Galėtume klausti, ar tuo metu tokie konkursai nebuvo neskaidrūs?..“
Vietoj rašymo jam teko rinktis antrą geriausią savo pomėgį – anglų kalbą. 2003 m. L. Labanauskas baigė anglų kalbos filologiją tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Visa tai, kas anuomet vyko visuomenėje ir politikoje, jam buvo įdomu. 2004 m. „ant bangos“ viešosios erdvės diskusijose buvo Lietuvos narystė Europos Sąjungoje. Tais metais L. Labanauskas įstojo į Mykolo Romerio universiteto Europos Sąjungos politikos ir administravimo studijas. L. Labanauskas sako: „Magistro studijų metu, net ir dirbdamas, nepraleidau nė vienos paskaitos, nes Europos Sąjungos politikos studijos buvo nepaprastai įdomios.“ 2006 m. šios studijos buvo baigtos.
L. Labanausko magistro darbą apie protų nutekėjimą ir migraciją recenzentė apibūdino kaip „geriausią darbą per 5 metus universitete“. Tai atvėrė kelią į doktorantūros studijas. 2011 m. L. Labanauskas Vilniaus universitete apgynė socialinių mokslų sociologijos krypties disertaciją ir nuo to laiko vykdo plačią mokslinę veiklą. Pavyzdžiui, nuo 2014 m. yra globalaus didelės apimties ES 7-osios bendrosios mokslinių tyrimų programos projekto „Socialinės inovacijos – socialinių pokyčių varomoji grandis“ tyrėjas, nuo 2015 m. – jaunimo politikos ekspertas Europos Komisijos Švietimo, garso ir vaizdo bei kultūros vykdomojoje įstaigoje.
Akademiniai doc. dr. L. Labanausko interesai apima kūrybiškumo ugdymą, socialinių inovacijų, jaunimo politikos, tautinio tapatumo ir socialinės sanglaudos problematiką bei socialinių tyrimų metodus. L. Labanauskas taip pat yra laisvai samdomas ekspertas, bendradarbiaujantis su verslo įmonėmis ir biudžetinėmis, ir nevyriausybinėmis organizacijomis verslo ir rinkos tyrimų klausimais. Yra paskelbęs daug mokslinių straipsnių ir studijų. Jis taip pat skaito viešas paskaitas ir veda interaktyvius seminarus kūrybiškumo, socialinių inovacijų ar rinkos tyrimų temomis visuomenei ir profesionalams.
– Esate sociologas, socialinių mokslų daktaras. Paprastam žmogui dažnai nėra aišku, kas yra šiuolaikinis sociologas, kuo jis užsiima, kokias sritis tiria ir kokį daro poveikį visuomenei, atskiroms socialinėms grupėms, žmogaus kultūrai.
– Sociologai viešumoje ne visada matomi. Sociologijos žinios turi platų taikymo spektrą. Dažniausia pareigybė, kur galima sutikti darbuojantis sociologus, yra analitikas/-ė, pavyzdžiui, rinkos analitikas/-ė, verslo analitikas/-ė , duomenų analitikas/-ė, politikos analitikas/-ė, ekonomikos analitikas/-ė, medijų analitikas/-ė. Būtent po šiuo apibūdinimu dažniausiai „slepiasi“ sociologo kvalifikaciją turintys darbuotojai. Lietuvoje sociologai rengiami tik universitetinėse aukštosiose mokyklose.
– Kokie sociologo darbe reikalingi įgūdžiai?
– Pirmiausia, žinoma, yra svarbiausia sociologinė vaizduotė. Tai žmogaus sugebėjimas įsivaizduoti kokio nors reiškinio visumą ir suvokti reiškinių tarpusavio ryšius. Visumoje reikia įžvelgti problemas, matyti tai, kas neveikia, ir siūlyti sprendimus kaip išspręsti problemą ir kokį problemos sprendimą (tyrimą) pasirinkti.
Dažniausia problema – informacijos apie kokį nors reiškinį trūkumas. Taigi įžvelgus problemą reikia mokėti suformuluoti atitinkamus klausimus ir surasti atsakymus į šiuos klausimus. Tai vadinasi duomenų rinkimu. Duomenys gali būti ir statistiniai, bet gali būti ir dokumentai, žodžiai, vaizdai, garsai ar net daiktai. Surinktus duomenis reikia apdoroti. Tai vadinasi duomenų analize. Atlikus duomenų analizę reikia parašyti tyrimo ataskaitą ir tam reikalingi geri rašymo įgūdžiai. Taip pat ir užsienio kalba.
Vieni sociologiniai tyrimai yra labiau matomi visuomenėje nei kiti. Pavyzdžiui, rinkimų rezultatų ir rinkėjų elgesio prognozės remiasi sociologinėmis apklausomis. Mažiau matomi sociologiniai tyrimai padeda priimti sprendimus versle ar politikoje. Pavyzdžiui, įvairių politinių programų efektyvumo vertinimas ar sprendimas, kokios spalvos turėtų būti pieno pakelis, kad jis patiktų pirkėjams. Dažniausiai tokie tyrimai atliekami socialinių ir rinkos tyrimų bendrovėse, kuriose sociologai gali rasti savo darbo vietą ir mėgstamą temą. Žinoma, yra ir fundamentinių sociologijos tyrimų, kurie atliekami universitetuose ir mokslo tyrimų institutuose. Tokių tyrimų tikslai yra akademiniai ir moksliniai.
– Esate Lietuvos ekspertas jaunimo klausimais, dalyvaujate susitikimuose Briuselyje, Europos Komisijoje. Gal galėtumėte papasakoti apie šį savo darbą? Kokias problemas sprendžiate savo tyrimais?
– Esu jaunimo politikos ekspertas Europos Komisijos Švietimo, garso ir vaizdo bei kultūros vykdomosios įstaigos inicijuotame jaunimo politikos vertinime. Tai darbas, kurio metu ES šalių narių ekspertai teikia informaciją apie jaunimo politiką Europos Komisijai, kuri šios informacijos pagrindu kas keletą metų parengia ir paskelbia ES jaunimo politikos ataskaitą. Šis dokumentas vėliau tampa strateginėmis jaunimo politikos gairėmis kiekvienai šaliai. Informacija apima daugelį sričių: jaunimo savanorystę, socialinę atskirtį, verslumą, švietimą ir mokymąsi visą gyvenimą, darbą, sveikatą, kūrybingumą ir globalias jaunimo problemas. Didžioji dalis šio darbo nudirbama kompiuteriu, bet keletą kartų per metus tenka vykti į susitikimus Briuselyje, reguliariai bendradarbiaujame su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Jaunimo politikos skyriumi bei Jaunimo departamentu.
– Ką galite pasakyti apie Lietuvos jaunimą? Koks jis?
– Lietuvos jaunimas išsiskiria tuo, kad yra labai verslus. „Global Entrepreneurship Monitor“ 2015 m. duomenimis, Lietuvos 18–30 m. amžiaus jaunimas užima pirmąją vietą pagal įkurtų verslo įmonių skaičių. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) savo ataskaitose teigia, kad Lietuvos jaunimas yra pats aktyviausias ir versliausias jaunimas visoje Europos Sąjungoje. Tuo galime neabejotinai didžiuotis.
Kadangi dėstau universitete, sutinku labai daug įdomių jaunų kūrybingų žmonių. Tik gaila, kad kaip dėstytojas ne su visais iš sutiktų jaunų žmonių galiu artimai susidraugauti ir pažinti kiekvieną individualiai. Mūsų švietimo sistema, deja, to neleidžia, o aš esu įsitikinęs, kad tik asmenybė ugdo asmenybę. Manau, kad ir jaunimas kartais nusivilia dėstytojais būtent dėl individualaus dėmesio ir bendravimo trūkumo.
– Papasakokite apie SIDRIVE projektą? Esate vienas iš projekto narių, kuris prisideda prie naujos teorijos kūrimo. Koks tai projektas, ko iš jo galima tikėtis?
– Nuo 2014 m. su kolegomis iš K. Simonavičiaus universiteto dalyvauju didžiausios Europos Sąjungos mokslinių tyrimų programos, vadinamos 7-ąja bendrąja programa, projekte „Socialinės inovacijos kaip socialinių pokyčių veiksnys“ (SI-DRIVE). Šio projekto tikslas – įvairiais aspektais pasauliniu mastu ištirti socialines inovacijas ir pateikti politikos rekomendacijas jų skatinimui ir poveikio didinimui. Šis projektas – tai didelės apimties globalus projektas, kuriame dalyvauja 25 pasaulio šalių ekonomikos, vadybos, sociologijos ir kitų sričių mokslininkai.
Tokios įmonės kaip „Uber“, „Airbnb“ yra paremtos socialinėmis inovacijomis. O tai yra reiškinys, sulaukiantis vis daugiau tyrėjų ir visuomenės dėmesio. Dažnai socialinė inovacija suprantama kaip antonimas verslo inovacijai, nes verslo inovacija yra orientuota į pelną, o socialinė inovacija – ir į tam tikrą naudą visuomenei. Socialinės inovacijos kyla iš socialinių poreikių, kurių verslas dažniausiai negali patenkinti. Jos paprastai prasideda vieno ar kelių kūrybingų, inovatyvių žmonių iniciatyva ir įgauna pagreitį. Svarbi ir valstybės parama tokių idėjų įgyvendinimui. Vėliau, kai pavyksta idėją išplėtoti, suburti bendraminčių grupę ir perteikti ją kitiems žmonėms, galima vystyti socialinę inovaciją ir kaip verslą, t. y. uždirbti pinigus.
„SI-Drive“ projekto, kuriame aš dalyvauju kaip tyrėjas, tikslas yra akademinis, t. y. tirti socialines inovacijas ir nustatyti dėsningumus, kaip jos vystosi skirtingose šalyse, ir tuo pagrindu sukurti teoriją, aiškinančią socialinių inovacijų veikimą.
Šiuo metu moksle egzistuoja daug įvairių teorijų apie verslo inovacijas, tačiau socialinių inovacijų teorijos dar nėra. Todėl projekte dalyvaujantys mokslininkai nori rasti tam tikrus dėsnius, principus, kuriais remdamiesi galėtų paaiškinti, kas yra socialinės inovacijos, kaip jos vystosi, kaip jas reguliuoti ar skatinti ir kur link jos kreipia pasaulį bei ekonomiką. Mokslininkai intensyviai ieško atsakymų į šiuos klausimus. Džiugu, kad šiose paieškose dalyvauja ir mokslininkai iš Lietuvos. Projektas eina į pabaigą, jau atlikta globali socialinių inovacijų stebėsena, sudaryta bendra duomenų bazė, kurioje sukaupta ir suklasifikuota informacija apie daugiau negu 1000 socialinių inovacijų pasaulyje, šie duomenys jau išanalizuoti ir šių metų rudenį bus pristatyti Europos Komisijai.
– Lietuvą kamuoja aukštojo mokslo krizė. Vyriausybė imasi pertvarkos, kuri, mano manymu, ne visai bus teisinga ir produktyvi. Pasidalykite savo nuomone apie šią pertvarką? Kokių galime sulaukti pokyčių, kaip keisis Lietuvos visuomenės sandara (jei ji keisis)? Gal turite receptą arba pavyzdį, kuriuo Lietuva galėtų vadovautis?
– Kartą viena kolegė pasakojo moksliniame žurnale perskaičiusi apie eksperimentą su varliagyviais ir jų adaptaciją prie lėtai kintančių gyvenimo sąlygų, kai jie „pražiopso“ kritinį momentą ir negali išsigelbėti nuo žūties. Eksperimento esmė yra maždaug tokia: varliagyvis gali išgyventi tik tam tikros temperatūros vandenyje. Varliagyvis žus, jei, tarkime, vandens temperatūra pasieks kritinius 50 laipsnių šilumos.
Taigi, jei indą su vandeniu, kuriame gyvena varliagyvis, iš lėto šildysime ir temperatūrą kelsime po 1 laipsnį per 1 val., po dviejų parų pasieksime kritinę 50 laipsnių šilumos ribą. Varliagyvis per dvi paras pamažu adaptuosis prie esamos temperatūros ir praras daug energijos, todėl pasiekus gyvybei pavojingą temperatūrą, jis jau bus nusilpęs ir nebeturės jėgų iššokti iš vandens. Taigi žus.
Tuo tarpu, jei į tokios kritinės temperatūros vandenį varliagyvį įmesime iš karto, jis stengsis bet kokia kaina išvengti žūties ir greičiausiai iškart iššoks iš vandens, nes nebus per ilgą laiką adaptavęsis prie sąlygų ir nusilpęs.
Manau, kad Lietuvos aukštojo mokslo dalyviai, kaip tie varliagyviai, jau yra taip gerai adaptavęsi prie lėtai, jau 20 metų blogėjusių sąlygų ir kritinė išgyvenimo temperatūra šiandien yra beveik pasiekta... Kas dabar galėtų atspėti ar universitetų jungimasis tą temperatūrą padidins ar sumažins..? Kas galėtų atspėti, kas išgyvens ir kas žus? Eksperimentas dar tęsiasi... Palaukime.
– Esate nepaprastai plačios erudicijos žmogus. Kokiomis temomis dar domitės?
– Mane visada domina menas, architektūra ir dizainas. Ypač automobilių (juokauja). Su keletu menininkų, įskaitant ir šio pokalbio pašnekovą, mane sieja artima intelektualinė bičiulystė. Labai puoselėju viltį kada nors išleisti sociologijos vadovėlį, skirtą studentams, kuriame būtų atspindėta, kaip tam tikro laikotarpio idėjos ir socialinės problemos atsispindi ir mene ar dizaine.
Štai visai neseniai „Saatchi“ galerijoje Londone aplankiau parodą, kurioje visa salė buvo užpildyta „selfiais“. Kitoje salėje – filmavimo ir sekimo kameromis instaliacija: įeini į kambarį ir visos kameros fiksuoja ir analizuoja tavo fizionomiją, o duomenys siunčiami į „centrą“, kuriame rūšiuojami ir saugomi, lyg koks nors tavo asmeninis skaitmeninis DNR.
Menas, mano nuomone, labai tiksliai nurodo visuomenės raidos kryptį ir ateitį. Nori pamatyti ateitį – žiūrėk į meno kūrinius. Tik reikia juos mokėti perskaityti. Pavyzdžiui, mes tik vakar pradėjome kalbėti apie tai, kad pasaulis įžengė į „post-tiesos“ erą. Tuo tarpu menininkas Wolfgang Tilmans dar 2005 metais įkūrė Tiesos studijų centrą, kuriame įvairiais meno projektais kėlė tiesos ir netiesos viešojoje erdvėje klausimus. O štai užvakar savo ausimis girdėjau, kaip į audringas ir garsias diskusijas apie „fake-news“ sindromą klegėdamas Londono metro įsijungė visas mokyklinio amžiaus jaunimo būrys ir įtraukė į šias diskusijas visą traukinio vagoną.
– Dėkoju už puikias įžvalgas ir vaizdingą aukštojo mokslo situacijos palyginimą su varliagyviais. Jūsų sociologinės įžvalgos apie meną dar kartą patvirtina mano asmeninius samprotavimus apie kultūros sociologiją. Tikėdamas dialogo galia, ne tik tarp mūsų, bet ir skaitytojų, manau, sulauksime atsiliepimų el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Dar labiau besidomintys kultūros kritika, kuri apima gerokai plačiau nei meno kūrybą, apie kitas mano publikacijas ir visuomeninę veiklą gali sužinos apsilankę interneto svetainėje www.venckus.eu.
Dr. L. Labanausko atvaizdas „Saatchi“ galerijoje įrengtoje filmavimo ir sekimo kameromis instaliacijoje.
