Ab ovo – nuo pradžios
„Ab ovo“ išvertus į lietuvių kalbą reikštų „nuo kiaušinio“. Akivaizdu, kad daugeliui toks posakis nieko nesako. O kai kam kyla filosofinis klausimas: kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis? Bandydami aiškintis kiaušinio esmę tiesiog pradėkime nuo pradžių.

Senovės romėnai puotą pradėdavo valgydami virtus kiaušinius, o jos pabaigoje valgydavo vaisius. Todėl ir atsirado posakis: „Nuo kiaušinių iki vaisių“, tai yra „viskas nuo pat pradžios iki pabaigos“. Vėliau antroji posakio dalis buvo pamiršta, o žodžiai „ab ovo“ pradėjo reikšti „nuo pradžios“.

Kiaušinis – vaisingumo, tobulumo, klestėjimo, sveikatos ir grožio simbolis. Jis simbolizuoja gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą, augalijos gimimą, jos žydėjimą ir vaisingumą. Kiaušiniui priskiriama magiška galia.

Su kiaušiniais susijusiose apeigose išliko tikėjimų apie mitologinį kosminį kiaušinį pėdsakų. Jo gyvatės pavidalo gemalui buvo priskiriama nepaprasta vaisingumo ir gyvybingumo galia. Kiaušinio viduje slypi atsinaujinimo jėga, atgimimas ir gyvybės energija. Trynys simbolizuoja auksą ir Saulę, o baltymas – sidabrą ir Mėnulį.

Kiaušinis pasaulio tautų kultūrose ir mituose
Apie kiaušinį pasakoja įvairių tautų mitai. Kosminis kiaušinis simbolizuoja gyvenimo pradžią; visų būtybių gemalą. Pasaulio kilmė iš pirmykščio kiaušinio žinoma ne tik kaip orfikų pasaulio kūrimo mitas (juodasparnė naktis, vėjo pamylėta, padėjo kiaušinį, iš šio išsirito Erotas arba Panas), bet ir indų, japonų, perujiečių, polineziečių, finikiečių, kinų, slavų ir kitų tautų mitų apie pasaulio atsiradimą. Visuotinai pripažįstama, kad kiaušinis simbolizuoja pirmapradį gemalą, iš kurio vėliau atsirado pasaulis.

Vienas iš pirmųjų užrašų apie kosminį kiaušinį randamas senovės Egipto papirusuose XVI–XI a. pr. m. e. „Sarkofagų tekstuose“ sakoma, kad pirmiausia buvo sukurtas kiaušinis. Ritualinėse Ozirio šventėse procesijos priekyje kartu su kitais šventais daiktais būtinai nešdavo kiaušinį.

Senovės indų mite apie pasaulio kūrimą bylojama: „Pradžių pradžioje nebuvo nieko. Nebuvo nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių. Tik tyvuliavo bekraščiai vandenys; anksčiau už kitus kūrinius iš pirmapradžio nejudančio chaoso glūdumos lyg giliam sapne išsiskyrė vandenys. Vandenys pagimdė ugnį. Galinga jų šilumos jėga išrutuliojo Aukso Kiaušinį. Tada dar nebuvo metų, nes nebuvo kam skaičiuoti laiką, bet tiek laiko, kiek tęsiasi metai, Aukso Kiaušinis plūduriavo bedugniame ir bekraščiame okeane. Po metų iš Auksinio gemalo atsirado Praamžis Brahma. Jis sudaužė Kiaušinį, šis perskilo pusiau. Iš viršutinės jo dalies atsirado Dangus, iš apatinės – Žemė, o tarp jų, kad atskirtų vieną nuo kito, Brahma įtaisė oro erdvę. Ir jis įtvirtino Žemę tarp vandenų, ir sukūrė pasaulio šalis, ir jis pradėjo laiką. Taip iš Aukso Kiaušinio buvo sukurta visata.“

Senose sanskrito šventose knygose apie kiaušinį kalbama kaip apie gyvybės apraišką, jos užuomazginę pradžią. Irane pavasario lygiadienį – rožių ir vyno šventės dieną – gyventojai vienas kitam dovanodavo po spalvotą margutį – gyvybės, laimės ir meilės simbolį. Tai sutapo su iraniečių Naujaisiais metais kovo mėnesį.

Pasak suomių epo „Kalevala“, antis susisukusi gūžtą ir dėjusi kiaušinius ant Vandens Motinos kelio. Kiaušinis iš gūžtos išsiritęs, sudužęs ir jo gabalėliai pavirtę žeme, dangumi, saule, mėnuliu ir debesimis.

Graikų mituose kiaušinis yra gyvenimo paslaptis, atgimimas. Šumerų mitologijoje kosminis kiaušinis įkūnijo pasaulio sukūrimą. Okeanijos tautos manė, kad pirmasis žmogus gimė iš paukščio kiaušinio.

Įvairių tautų papročiuose ir mituose kiaušinis yra saulės, pavasario, saugumo, poilsio, namų ir šeimos židinio simbolis. Tikėtina, kad kiaušinyje „snaudžia“ gyvybė, uždaryta jame pačioje užuomazgoje, todėl jis tapo vaisingumo bei gyvybės užsimezgimo, laimės ir klestėjimo simboliu. „Višta viso labo yra tik priemonė, kuria kiaušinis pagimdo kitą kiaušinį“ (Samuel Butler). Japonų patarlė byloja „Kiaušiniu akmens neperdauši“.

Krikščionybėje iš karsto atsikėlęs Kristus lyginamas su viščiuku, išsiritusiu iš lukšto; balta lukšto spalva simbolizuoja tyrumą ir tobulybę. Per Velykas kiaušinis, simbolizuodamas pavasarį, tampa atbundančios gamtos vaisingumo ženklu; kartu jis siejamas ir su minėtu Kristaus prisikėlimu.

Plinijus veikale „Gamtos mokslas“ minėjo druido kiaušinį, vadindamas jį anguinum. Jis rašė, kad tai apvalus talismanas didumo sulig obuoliu, pasak legendų, susidaręs iš įširdusių gyvačių seilių. Palyginimas su gyvatėmis gana taiklus, nes druidams šie akmenys padėdavę pasismailinti liežuvį ir didinę galimybes pasitelkus gražbylystę laimėti teismuose.

Krūvelės kiaušinio formos amuletų, daugmaž atitinkančių Plinijaus aprašymą, rastos Škotijoje, nors niekas neįrodė, kad tai iš tiesų druido kiaušiniai.

Lietuvių keliautojas ir antropologas A. Poška rašė, kad Baltistane kasmet nuo Saulės pergalės iki pirmojo perkūno griausmo švenčiama pavasario šventė „murgi-margi“. Ji prasideda žydinčioje pievoje, kurioje paslėptas dažytas kiaušinis. Kas pirmas jį suranda, skelbia šventės pradžią, tada prasideda šokiai ir žaidimai „kiauta-duža“ (kiaušinio daužymas), „kiauta-rita“ (kiaušinio ridenimas).

Senovės Egipte dailus, spalvingas ir raštuotas margutis buvo siejamas su deivės Izidės triukšmingomis apeigomis, simbolizuojančiomis vaisingumą. Izidės švenčių metu ant vaišių stalo puikuodavosi margučiai.

Laose gyvena akos gentis. Mirus gentainiui jo kūnas puošiamas tradiciniais drabužiais ir nešamas pro dvasių vartus į šalia kaimo esančias kapines. Tuomet artimieji žeme ridena kiaušinį. Kur jis sustos, ten ir bus mirusiojo poilsio vieta prieš persikeliant į dvasių pasaulį.

Centrinės Rusijos vietovėse margučiai Velykų švenčių metu buvo nešami ant kapų kaip mirusiųjų atminimo ženklas.

Indonezijos (Javos) ir Afrikos kabilų gentis raudonus margučius sieja su vestuvių apeigomis ir juos deda prie namų vartų ar prie naujo šeimyninio guolio.

Pagal seną liaudies tradiciją Prancūzijoje per vestuvių šventes jaunieji, dainoms aidint, turėjo suvalgyti margutį ir zuikienos kepsnį – gyvybės ir vaisingumo simbolius.

Viduramžiais Europoje buvo manoma, kad kiaušinis simbolizavo keturis pasaulio elementus: lukštas įkūnijo žemę, membrana – orą, baltymas – vandenį, trynys – ugnį.

Austrų liaudies papročiuose Didįjį ketvirtadienį padėtas ir paskui pašventintas bei žemėje užkastas kiaušinis apsaugo nuo nelaimių. Jį galima permesti ir per namo stogą bei užkasti kritimo vietoje, kad namus apsaugotų nuo žaibo.

Daugelyje Anglijos vietovių kiaušinis siejamas su viltimi, gimimu ir mažyliais, todėl jis nešamas į naujagimio namus, nes tokia dovana – laimė motinai ir vaikui. Jorkšyre sakoma, kad geriausia draugui per Velykas dovanoti baltą kiaušinį, nors juos galima nudažyti įvairiomis spalvomis. Mėlyna – laiminga įsimylėjėliams, ruda – pralinksmins, bet negalima dažyti jokiais žalios spalvos atspalviais. Be to, Jorkšyre įprasta per Velykas ridenti kiaušinius.

Bulgarijoje Didįjį ketvirtadienį moterys margina kiaušinius. Pirmasis kiaušinis būtinai dažomas raudonai. Juo šeimininkė perbraukia per vaikų skruostus ir kaktą, kad jie būtų sveiki bei raudoni, paskui jį palieka prie namų ikonos. Ten jis būna iki kitų metų Didžiojo ketvirtadienio, tada iš jo vidaus pasikeitimų buriama ateitis. Tikima, kad pirmasis raudonas kiaušinis turi gydomųjų savybių. Didįjį penktadienį Vakarų Bulgarijoje merginos ir jaunos nuotakos įvairiais motyvais bei būdais puošia dažytus margučius. Išrašyti kiaušiniai (margučiai) yra ypač gražūs.

Graikijoje įprasta dovanoti bičiuliams gerą dešimtį gražiausiomis spalvomis išmargintų velykinių margučių, nes graikai tiki, jog tokie kiaušiniai padeda meilėje, apsaugo namus nuo gaisrų, o žmones ir gyvulius – nuo įvairių ligų.

Makedonijoje per Velykas laikomasi tradicijos – nunešti pašventintus kiaušinius į vynuogyną ir ten juos sudeginti, kad Dievas apsaugotų vynuoges nuo krušos, ir kad jos šiemet itin gerai užderėtų.

Vokietijoje per Velykas galima pamatyti daug kur ant medžių kabančių kiaušinių. Vokiečiai šventai įsitikinę, kad šitoks Velykų medelis padės jiems sulaukti gausesnio derliaus.

Kiaušinis lietuvių pasaulėžiūroje ir tautosakoje
Senovės lietuviai pasaulį įsivaizdavo apskritą. Taip, kaip ir indų mandala (apskritimas, ratas, kurio viduryje – pasaulio ašis). Etnologė Pranė Dundulienė yra rašiusi, kad lietuvių tautosakoje žinomos sakmės, kuriose pasakojama, jog pasaulis atsiradęs iš kiaušinio.

Senovės žmonės pastebėjo, kad iš kiaušinio atsiranda gyvybė, todėl ėmė laikyti jį magišku, gretinti su dangumi, saule, mėnuliu. Vienoje šiaurės Lietuvoje užrašytų sakmių aiškinama, kad Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėti. Bet įsinorėjusi lesti ir nuskridusi ieškoti maisto. Tuo metu užėjęs lietus ir sudrėkinęs lizdą, jame pasidariusi skylė, pro ją kiaušinis ir iškritęs. Bekrisdamas kiaušinis atsimušęs į debesį ir perskilęs į tris dalis. Iš trynio atsiradusi žemė, iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus su žvaigždėmis.

Kitoje sakmėje Dievas, norėdamas, kad dangus atsiskirtų nuo žemės, anties padėtą kiaušinį metęs į akmenį. Iš trynio atsiradusi žemė ir saulė, iš baltymo – vanduo ir mėnulis, iš šlakuoto kiauto – dangus su žvaigždėmis ir akmenys, iš duobutės – pragaras, iš gemalo – debesys su gyvatės pavidalo laumės juosta. Lietuvių sakmę apie pasaulio atsiradimą iš vandens paukščio kiaušinio papildo mitai apie kosminį kiaušinį, iš kurio atsirado visata. Juose pasakojama, kad iš pradžių buvo chaosas, migla, dumblynai. Paskui atsirado kiaušinis, padėtas vandens paukštės ar gyvatės, o iš jo – žemė, vandenys, dangus, oras, ugnis.

Savitai kiaušinio reikšmes atspindi šie lietuvių kalbos frazeologizmai: „Kiaušinio lukšto nevertas“ (niekam tikęs); „Kiaušinis moko vištą“ (apie tariamą jaunimo išprusimą); „Ar kiaušinį įkepei?“ (sakoma labai skubančiam); „Kiaušinį išprašytų iš gyvatės“ (apie atkaklų prašytoją); „Kiaušinis nenukristų nuo galvos“ (apie lėtą ėjimą); „Tik iš kiaušinio išsiritęs“ (neprityręs, jaunas); „Kaip su kiaušiniu“ (labai smarki moteris).

Lietuvių patarlės byloja: „Eina, kad kiaušinis nuo galvos nenuriedėtų“, „Įprato kaip šeškas į kiaušinius“, „Giriasi kaip višta, padėjusi kiaušinį“, „Ji gudri – iš po raudonos gyvatės kiaušinius išlotų“, „Vištos kiaušinį nepamokys“, „Kiaušinis vištą mokina“, „Pasodinti kaip vištą ant kiaušinių“, „Žiūri kaip driežas į kiaušinius“, „Kiaušinis veršį vaduoja“, „Gyvatės kiaušinyje perėtas“.

Kiaušinio savybes taikliai apibūdina lietuvių liaudies mįslės ir minklės: „Pramušiau ledą – radau sidabrą, pramušiau sidabrą – radau auksą“; „Atsirita bačkutė be šulų, be lankų, joj alus geltonas“;  „Boselis be lankų“; „Apskrita bačkelė be jokio lankelio“; „Graži graži bačkelė be špuntelės, be lankelio“, „Alavo bačkelė be skylės“ „Ponaičiukas be skylės, ir jo rūbai be siūlės“, „Mažoj bačkelėj dvejopas alus“, „Vienoj šulaitėje nevienoks alus“, „Vienoj bačkelėj du trunkai“, „Vienoj dėčkelėj dvi rūgštys“, „Nei semta, nei pilta – pilna bačka syvų“, „Parplauk boselis iš Engelando be šulų ir stypų, su dvejopu pyvu: baltu ir geltonu“, „Šviesi gryčia be langų, be durų“, „Pilna bačka vyno“, „Mažutis ąsotėlis, skani tyrelė“. „Nuo kertelės į kertelę nešioja bačkelę“ (višta su kiaušiniu), „Ko į sieną neįkiša?“ (kiaušinio).

2017 04 13 03

Dekoratyvinis velykinis kiaušinis Bulgarijoje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2017 04 13 04

Ir drakonai myli kiaušinį. Bulgarija, Varna.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Į viršų