facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius įsitikinęs, jeigu lietuviai burtųsi į savanoriškas, pilietines organizacijas – taptų laimingesni. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad padedantys kitiems ir tuo sau nesiekiantys naudos, gyvena ilgiau ir labiau visavertį gyvenimą. Be to, juk būtent žmonių savanoriškas susijungimas ir veikimas išvien padovanojo Lietuvai laisvę.

Lietuvą gelbėjo draugijomis
Istorikas skaitydamas paskaitą „Lietuvos laisvės slenksčiai: Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Respublikos“ kalbėjo, kad nuo 1863 m. iki 1905 m. lietuviai dažniausiai į draugijas būrėsi už Lietuvos ribų.

Vėliau viskas pasikeitė. Tais metais įvyko lūžis ir žmonės tarsi išsilaisvino, nes Lietuvoje ir vėl buvo leista burtis organizacijoms. Tuomet didžiuliu tempu kūrėsi draugijos, kooperatyvai ir tai nebuvo vien industrinės visuomenės ar apsišvietusių miestiečių privilegija.

Šis stebuklas pasiekė ir kaimus, kur apsišvietę ūkininkai taip pat galėjo kurti kooperatyvus, rinkti pinigus, leisti knygas arba prenumeruoti spaudą.

„Per tą laiką subujojo savanoriškųjų asociacijų kultūra arba sužaliavo velėna, ant kurios statėsi Vasario 16-oji“, – akcentavo E. Aleksandravičius.

Susiorganizavę žmonės nuo visuomeninio, savitarpio pagalbos, savišvietos, kultūrinio veikimo pamažu perėjo prie politinių partijų. 1905 m. Vilniaus Seime buvo aiškiai girdėti Povilo Višinskio mintis apie mūsų laisvę nuo svetimųjų ir savųjų despotų. Egzistavo Lietuvos, kaip laisvos valstybės, atstatymo ir Lietuvos, kaip demokratinės šalies, kurioje žmogaus teisės yra gerbiamos, vaizdinys. Tuo metu Lietuvoje buvo ir kitokių pavyzdinių organizacijų, politinių įsitikinimų.

Vis dėlto latvių susiorganizavimas buvo gerokai stipresnis. Jie turėjo didesnį socialinį kapitalą ir geresnių įgūdžių. Galbūt neatsitiktinai istorikai juokauja, kad latvių, estų perversmą galima paaiškinti akademinei istorinei sociologijai įprastais principais ar įrankiais. Tuo tarpu suprasti, kaip išliko lietuviai, – neįmanoma. Kaip tokiai atsilikusiai tautai su milžiniškais emigracijos mastais ir plonyčiu inteligentų bei apskritai šviesuomenės sluoksnius pavyko išlikti?

Lietuviai rėmė vieni kitus
Štai profesorius Robertas Putmanas savo knygose yra rašęs, kad laisva visuomenė nuo pat mažų dienų turi įprotį dalyvauti draugijose, klubuose, asociacijose, nes būtent per šį priklausymą žmonės įgunda diskutuoti, balsuoti, išrinkti savo lyderius ir pagarbiai laikytis taisyklių, kurias patys susikuria. Anot jo, eiliniai piliečiai jau kraujyje turi diskusijos įgūdžių.

Todėl visai natūralu, kad kai kurie lietuviai suprato, jog norint kažką pakeisti reikia išmokti stabdyti „senuosius arklius“, nelipti kitiems per galvas. Suvokė, kad draugijų gyvenimas nėra vien tik rietenos, kas bus lyderiu. Turbūt tai ir buvo lemtingu Vasario 16-osios stebuklu.

Aišku, tuo metu būdavo ir tokių, kurie negavę lyderio pozicijos, lėkdavo kurti kito klubo. Panašiai elgiasi ir šių dienų politikai. Kai kurie sociologai be gailesčio galėtų pasakyti – toks elgesys rodo, jog Lietuvoje, draugijų gyvenimo įpročiai liko nesuformuoti. Net ir pilietinio ugdymo programų vadovėliuose apie tai nėra nieko rašoma. E. Aleksandravičiaus nuomone, būtent tai ir skiria Vasario 16-osios žmogų nuo šiandieninio lietuvio.

Taigi nuo pat 1905 m. lietuvių visuomenė formavosi didžiuliu greičiu ir su dideliu pasitikėjimu savimi. Istorikas sakė, kad Šiauliai ir Kaunas buvo tos vietos, kur kaupėsi didžiausias socialinis kapitalas (susiorganizavę žmonės). Netgi žemiausio uždarbio lygio savanoriškai veikiančios katalikiškos orientacijos moterys sugebėdavo įkurti draugijas, įkurti valgyklas, nuomoti kambarius, iš to uždirbti ir remti kitus.

Turėjome liberalią savivaldą
Autoritarinis režimas be legalių partijų ir be liberaliai demokratijai būdingų rinkimų – taip pragyvenome nuo 1926 iki 1940 m.

„Turėjome tokią Vasario 16-osios formą, kur institucinės demokratijos viršutinis sluoksnis buvo visiškai išardytas. Tuomet nebuvo rinkimų, partijų ir t. t. Veikė karo stovio įstatymai, komendantas galėjo sustabdyti leidinį, jį cenzūruoti. Tačiau tuo pačiu metu Lietuva buvo apausta tankiu savanoriškų organizacijų ir draugijų tinklu“, – pasakojo E. Aleksandravičius.

Kita vertus, anot jo, kai kurie savivaldos bruožai buvo neišpasakytai liberalūs. Bent jau ankstyvojoje fazėje buvo galima diskutuoti, kiek remiantis savivaldos įstatymu įmanoma turėti vykdomosios valdžios. Seimo ir Lietuvos demokratų vaizduotėje buvo numatyta tokia santvarka, kurioje kai kurie vykdomosios valdžios urėdai būtų tiesiai išrenkami rinkimuose.

Aišku, niekas nesapnavo, kad gali būti tokia santvarka, kurioje mes tiesioginiuose rinkimuose ir prokurorus, ir komisarus išrenkame. Tiek toli vaizduotė nebuvo nuėjusi, bet savivalda esant tokiai keistai būsenai vis tiek buvo reikšminga. Istorikas mano, kad galbūt tai šiek tiek paaiškina Šiaulių fenomeną. „Užteko čia susispiesti saujai labai įdomių žmonių ir čia viskas darėsi, veikė socialinės gerovės modelis, karitatyvinės veiklos principai, kurie Šiaulius darė išskirtinius“, – pabrėžė istorikas.

Vis dėlto jis darė prielaidą, kad į Kovo 11-ąją mes nėjome kaip Jono Basanavičiaus ar Antano Smetonos generacija per dešimtmečius trukusią visuomeninę draugijų veiklą. Istoriko teigimu, visa tai daugiau atėjo iš mūsų masinio tikėjimo Lietuvos laisve, nes retas kuris bepriklausė pogrindinėms organizacijoms.

Tikėjo Lietuvos laisve
„Jeigu kas nors pradėtų iš istorikų cecho kalbėti, kaip jie 1985 m. susiorganizavę matė ateitį, tai sakyčiau, kad tai šventas melas. Jie stovėjo ne toje grandinėje ir stovėjo prie tų objektų, kuriems grėsė intervencija. Tačiau ne dėl to, kad būtumėme įgudę dalyvauti visuomeninių organizacijų veikloje. Tai buvo masinis Sąjūdis, kuriam net anais laikais užteko komunikacijos, ir kas širdyje buvo susitvenkę, tas viskas ir prasiveržė. Tai stebuklas, tik visa bėda, kad mes neatsinešėme į Kovo 11-osios respubliką draugijų pilietinio gyvenimo įgūdžių“, – apgailestavo E. Aleksandravičius.

1993 m. kalbėta, kad Lietuvoje visuomenės apskritai nėra. Nuo Sąjūdžio atsiskyrė partijos, kurių tvarumas nelabai matėsi. O savanoriškos pilietinės asociatyvios šviesuomenės tinklai taip ir nesusiraizgė.

Štai šiandien registre turime 16 tūkst. nevyriausybinių organizacijų, tačiau daugumos iš jų lyderiai įgyvendina prasmingus projektus už ES pinigus ir iš to gyvena. Draugijų gyvenimo, kur žmonės solidarumo vedami dalytųsi pinigais ir už tuos pinigus pastatytų erdves, kuriose būtų užsiimama karitatyvine veikla, praktiškai nėra. Aišku, pasigirsta liudijimų, esą ši veikla stiprėja. Labai norėtųsi tikėti, jog tai tiesa.

Kaip ten bebūtų, istorikas priminė, kad devyniasdešimtieji į laisvę mūsų valstybę atvedė kaip instituciją. Lietuviui tai atvėrė duris į laisvę išeiti arba sugrįžti ir prisiimti pareigas.

„Darau prielaidą, kad viena iš mūsų sąmoningo ir nesąmoningo nelaimingumo priežasčių yra nesusijusi su vartojimo galimybėmis arba grynai ekonomine, ūkine veikla. Lietuva materialiai pasikėlė daug labiau negu emociškai. Nors atrodo, kad tikrai peržengėme didelio ūkinio nuopuolio slenksčius, tačiau žmonės vis tiek išvažiuoja ir tai neramina“, – sakė istorikas.

Reziumuodamas jis akcentavo, kad lietuviai taptų laimingesni, jeigu ir vėl pradėtų burtis į draugijas ir veiktų dėl kitų gerovės. Galbūt tuomet emigracijos mastai būtų mažesni, o žmonės – labiau patenkinti savo gyvenimu.

Į viršų