„Laiptų galerijoje“ jau atidaryta šiuolaikinės lietuvių kūrybos paroda „25×25“, kurioje eksponuojami Lietuvos dailininkų, rengusių personalines parodas „Laiptų galerijoje“ – Š. Saukos, S. Teitelbaumo, H. Natalevičiaus, V. Šerio, G. P. Janonio, R. Bičiūno, J. Daniliausko, R. Bartkevičiaus ir kt. – darbai. Kai kurių dailininkų, kurių paveikslai eksponuojami parodoje, jau nebėra mūsų tarpe, tad išėjusius, galerijos lankytojai prisimins žvelgdami į jų darbus. Tokia paroda surengta neatsitiktinai – juk galerija švenčia 25-erių metų jubiliejų.

Visų parodos dailininkų kūryba reikšminga ne tik „Laiptų galerijos“ lankytojams, bet ryški jų vaga visoje lietuvių dailės istorijoje. Apie savo kūrybą ir draugystę su laiptiečiais kalbamės su Rimu Bičiūnu.

– Ar atradote sveikiausią kūrybinio proceso tempą?
– Per jėgą dirbant nuo ryto šešių iki vakaro nieko nepadarysi. Atėjęs į dirbtuves pradedu nuo muzikos, jos reikia paklausyti ir kavos išgerti, ir su kaimynu pašnekėti (turiu puikų kaimyną tapytoją). Apžiūri darbus, paruoši paletę.

Kartais rodo per TV, kaip dailininkas darbuojasi, o aš negaliu pakęsti, kai kažkas už nugaros man stovi ir filmuoja. Tai pats neįdomiausias procesas, juk būna kad net 15-20 minučių stovi prieš drobę ir rankos nepakeli. Būna dienos, kuriomis lydi sėkmė, o kartais nėra to vadinamojo dieviškumo. Tai natūralu.

– Ar susapnuojate savo būsimus darbus?
– Geriau jau sapnuoti gražią moterį, nuostabią kelionę. Būna, kad net ir prieš miegą galvoji apie tuos darbus ir užsimerkęs matai, kaip paimi popieriaus lapą, pieštuką ir bandai piešti figūrą. Kartais išeina įdomūs dalykai. Matote, viena gali prisisvajoti. O realybėje, kai viską reikia padaryti, prasideda visai kiti dalykai. Tada svajonės subliūkšta ir iš jų nieko nelieka. Jei neturėsi bendros idėjos, savotiško įdirbio, nieko nebus. Juk mūsų meno srityje yra labai daug amato, tik niekas apie tai per daug nešneka.

Tai postmodernistai susuko galvas, kuriems išpildymas ne toks svarbus, o paveikslo ilgaamžiškumui jie neteikia didelės prasmės. Tradicinėje dailėje yra kiti dalykai. Vis tiek jeigu esi ne tinginys, reikia mokėti ir drobę gruntuoti. Pats jas ruošiu, nes tai, ką daro fabrikai, manęs netenkina, nors ant jų tapo viso pasaulio dailininkai.

– Į menininkų rankas patenka naujausios IT technologijos. Ką manote apie jų veržimąsi į dailės pasaulį?
– Pas mus yra labai įdomus instrumentas – teptukas. Padarytas iš pagaliuko, skardos gabalo ir kiaulės šerių. Tie šeriai yra suskaidyti išilgai, kad nesiraitytų į kairę ar dešinę kaip ožiuko barzda. Instrumentas be galo senas. Naujos technologijos puikiai tinka postmodernistiniams eksperimentams, papildant juos muzikos garsais, apšvietimu, judesiu. Žiūrėk, motoriuką pritaiso, kad detalė suktųsi. O aš viskuo esu tradicionalistas. Plokštuma, ant kurios tapau, turi būti paruošta tradiciniu būdu, ką daugelį metų darė prieš mane kūrusios kartos.

Man naujos technologijos nieko neduotų. Visgi kaita turi vykti, nes būtų keista, jeigu neatsirastų dailininkų, panaudojančių visokius atradimus. Svarbiausia, kaip naujais instrumentais tu naudojiesi ir kaip pavyksta atskleisti idėją, savo požiūrį.

Sutinku, kad meną kitaip galima kurti – įdomų, įspūdingą, kuris pritraukia tūkstančius žmonių kaip efektingas vaizdinys. Visai kas kita, kai tapai kamerinį nediduką paveikslą. Tad vienas kitą žmonės papildo. Kūrėjai nuolat bandydavo praplėsti savo kūrybą teatro elementais, muzika. Manau, kad žmonės visuomet buvo išradingi.

– Jūsų pagrindiniai motyvai – moterys, gėlės ir paukščiai.
– Visa tai yra pretekstas sukurti meno kūrinį. Tapybos darbas yra spalvos, linijos, ritmai, šviesa, kontrastas. Ne tiek svarbu, ką tapai, svarbu, kaip tapai. Nauji siužetai nereiškia, kad kažkuo šoktelėsi į priekį. Kartais keliaudavau į Prancūzijoje ar Italijoje vykusius plenerus. Pastebėjau, kad ten šviesa kitokia ir ritmai. Be galo mėgstu prancūzų tapybą, esu prancūzų „kolioro“ mokyklos gerbėjas. Šitie dalykai mane labai jaudina ir tiesiog atsigaunu, kartais kūrėjams ten žiauriai pavydžiu.

– Girdėjote apie moteriškę, kuri nieko bendro neturėjusi su daile ėmė tapyti garsiausius pasaulio šedevrus. Ką manote?
– Dirbau su mėgėjais 40 metų. Pas mane ateidavo mokytis gydytojai, inžinieriai, žurnalistai. Mokyti tokius žmones yra ganėtinai sudėtinga. Geri pedagogai ne visada sugeba dirbti su jais. Jeigu 45-erių pradeda žmogus tapyti, ir jei imasi mokytis meno gudrybių, tai mažiausiai 5-7 metų reikia akademinių pagrindų mokyti. O paskui, kol atsistoja ant kojų, reikia dar keleto metų. Profesionalaus dailininko kelias turi prasidėti nuo ankstyvos jaunystės.

Savo mokiniams visuomet bandydavau teikti visokias užduotis ir ieškoti, kur galėtų pasukti, atsiskleisti geriausiai. Pavyzdžiui, mokinys pasiryžęs išmokti kažkokios konkrečios technikos, gali stipriai nusivilti. Bet davus užduotį, kuri susijusi su vaikyste, maloniais dalykais, jam atsiskleisti labai lengva. Gali kankinti ir mokyti…

Kita vertus, yra labai talentingų liaudies menininkų, kuriuos vadina širdies dailininkais, tautodailininkais, liaudies meistrais. Mūsų liaudies meistrai pakliūva ir į tarptautinius žinynus ir enciklopedijas.

„Laiptų galerijoje“ jau atidaryta šiuolaikinės lietuvių kūrybos paroda „25×25“, kurioje eksponuojami Lietuvos dailininkų, rengusių personalines parodas „Laiptų galerijoje“ – Š. Saukos, S. Teitelbaumo, H. Natalevičiaus, V. Šerio, G. P. Janonio, R. Bičiūno, J. Daniliausko, R. Bartkevičiaus ir kt. – darbai. Kai kurių dailininkų, kurių paveikslai eksponuojami parodoje, jau nebėra mūsų tarpe, tad išėjusius, galerijos lankytojai prisimins žvelgdami į jų darbus. Tokia paroda surengta neatsitiktinai – juk galerija švenčia 25-erių metų jubiliejų.

Visų parodos dailininkų kūryba reikšminga ne tik „Laiptų galerijos“ lankytojams, bet ryški jų vaga visoje lietuvių dailės istorijoje. Apie savo kūrybą ir draugystę su laiptiečiais kalbamės su Rimu Bičiūnu.

– Ar atradote sveikiausią kūrybinio proceso tempą?
– Per jėgą dirbant nuo ryto šešių iki vakaro nieko nepadarysi. Atėjęs į dirbtuves pradedu nuo muzikos, jos reikia paklausyti ir kavos išgerti, ir su kaimynu pašnekėti (turiu puikų kaimyną tapytoją). Apžiūri darbus, paruoši paletę.

Kartais rodo per TV, kaip dailininkas darbuojasi, o aš negaliu pakęsti, kai kažkas už nugaros man stovi ir filmuoja. Tai pats neįdomiausias procesas, juk būna kad net 15-20 minučių stovi prieš drobę ir rankos nepakeli. Būna dienos, kuriomis lydi sėkmė, o kartais nėra to vadinamojo dieviškumo. Tai natūralu.

– Ar susapnuojate savo būsimus darbus?
– Geriau jau sapnuoti gražią moterį, nuostabią kelionę. Būna, kad net ir prieš miegą galvoji apie tuos darbus ir užsimerkęs matai, kaip paimi popieriaus lapą, pieštuką ir bandai piešti figūrą. Kartais išeina įdomūs dalykai. Matote, viena gali prisisvajoti. O realybėje, kai viską reikia padaryti, prasideda visai kiti dalykai. Tada svajonės subliūkšta ir iš jų nieko nelieka. Jei neturėsi bendros idėjos, savotiško įdirbio, nieko nebus. Juk mūsų meno srityje yra labai daug amato, tik niekas apie tai per daug nešneka.

Tai postmodernistai susuko galvas, kuriems išpildymas ne toks svarbus, o paveikslo ilgaamžiškumui jie neteikia didelės prasmės. Tradicinėje dailėje yra kiti dalykai. Vis tiek jeigu esi ne tinginys, reikia mokėti ir drobę gruntuoti. Pats jas ruošiu, nes tai, ką daro fabrikai, manęs netenkina, nors ant jų tapo viso pasaulio dailininkai.

– Į menininkų rankas patenka naujausios IT technologijos. Ką manote apie jų veržimąsi į dailės pasaulį?
– Pas mus yra labai įdomus instrumentas – teptukas. Padarytas iš pagaliuko, skardos gabalo ir kiaulės šerių. Tie šeriai yra suskaidyti išilgai, kad nesiraitytų į kairę ar dešinę kaip ožiuko barzda. Instrumentas be galo senas. Naujos technologijos puikiai tinka postmodernistiniams eksperimentams, papildant juos muzikos garsais, apšvietimu, judesiu. Žiūrėk, motoriuką pritaiso, kad detalė suktųsi. O aš viskuo esu tradicionalistas. Plokštuma, ant kurios tapau, turi būti paruošta tradiciniu būdu, ką daugelį metų darė prieš mane kūrusios kartos.

Man naujos technologijos nieko neduotų. Visgi kaita turi vykti, nes būtų keista, jeigu neatsirastų dailininkų, panaudojančių visokius atradimus. Svarbiausia, kaip naujais instrumentais tu naudojiesi ir kaip pavyksta atskleisti idėją, savo požiūrį.

Sutinku, kad meną kitaip galima kurti – įdomų, įspūdingą, kuris pritraukia tūkstančius žmonių kaip efektingas vaizdinys. Visai kas kita, kai tapai kamerinį nediduką paveikslą. Tad vienas kitą žmonės papildo. Kūrėjai nuolat bandydavo praplėsti savo kūrybą teatro elementais, muzika. Manau, kad žmonės visuomet buvo išradingi.

– Jūsų pagrindiniai motyvai – moterys, gėlės ir paukščiai.
– Visa tai yra pretekstas sukurti meno kūrinį. Tapybos darbas yra spalvos, linijos, ritmai, šviesa, kontrastas. Ne tiek svarbu, ką tapai, svarbu, kaip tapai. Nauji siužetai nereiškia, kad kažkuo šoktelėsi į priekį. Kartais keliaudavau į Prancūzijoje ar Italijoje vykusius plenerus. Pastebėjau, kad ten šviesa kitokia ir ritmai. Be galo mėgstu prancūzų tapybą, esu prancūzų „kolioro“ mokyklos gerbėjas. Šitie dalykai mane labai jaudina ir tiesiog atsigaunu, kartais kūrėjams ten žiauriai pavydžiu.

– Girdėjote apie moteriškę, kuri nieko bendro neturėjusi su daile ėmė tapyti garsiausius pasaulio šedevrus. Ką manote?
– Dirbau su mėgėjais 40 metų. Pas mane ateidavo mokytis gydytojai, inžinieriai, žurnalistai. Mokyti tokius žmones yra ganėtinai sudėtinga. Geri pedagogai ne visada sugeba dirbti su jais. Jeigu 45-erių pradeda žmogus tapyti, ir jei imasi mokytis meno gudrybių, tai mažiausiai 5-7 metų reikia akademinių pagrindų mokyti. O paskui, kol atsistoja ant kojų, reikia dar keleto metų. Profesionalaus dailininko kelias turi prasidėti nuo ankstyvos jaunystės.

Savo mokiniams visuomet bandydavau teikti visokias užduotis ir ieškoti, kur galėtų pasukti, atsiskleisti geriausiai. Pavyzdžiui, mokinys pasiryžęs išmokti kažkokios konkrečios technikos, gali stipriai nusivilti. Bet davus užduotį, kuri susijusi su vaikyste, maloniais dalykais, jam atsiskleisti labai lengva. Gali kankinti ir mokyti…

Kita vertus, yra labai talentingų liaudies menininkų, kuriuos vadina širdies dailininkais, tautodailininkais, liaudies meistrais. Mūsų liaudies meistrai pakliūva ir į tarptautinius žinynus ir enciklopedijas.

– Kokie jūsų ryšiai su Šiauliais?
– Būtent su „Laiptų galerija“ mane sieja labai šilti ryšiai. Galerijos atstovai Janina Ališauskienė, Ričardas Jakutis – labai šilti žmonės, kurie mane ir pakalbino. Jie myli dailę, visą sielą atiduoda savo darbui. Jais galima pasitikėti. Niekuomet tavęs nepaves. Aš jaučiu, kad jie dirba profesionaliai, su šiais žmonėmis bendradarbiavimas man teikia džiaugsmą.

Dabar galerija pasitinka gražų jubiliejų. Tai puiku. Nes šiais laikais nelengva išsilaikyti galerijoms, lankytojai ateina pasižiūrėti kūrinių, tik vienas kitas darbus įsigyja. Tačiau darbuotojai vis tiek sukasi šauniai. Apskritai tai šventi žmonės.

– Kada pradėjote bendrauti?
– Tada aš irgi buvau su barzda. Galbūt bus praėję ir dešimt mūsų draugystės metų. R. Jakutį pažinojau seniau, jis lankydavosi mano dirbtuvėse. Bet aš matau, kad jis gimė savo darbui ir jaučia malonumą jį dirbdamas. Tikras meno fanas.

Per daug metų „Laiptų galerijoje“ savo darbus eksponavo daug dailininkų. Tai labai gražiai sumanyta paroda „25x25“ pakviesti artimesnius, įvairaus lygio, stilistikos menininkus. Tai yra šventė, kurioje pristatomas galerijos draugų ratas, prisiminti tuos, su kuriais galerija bendravo.

– Ar liksite ištikimas šiai galerijai?
– Kol šie žmonės dirbs, vien iš pagarbos visuomet jiems atsišauksiu. Tokius žmones aš gerbiu.

– Ko palinkėtumėte laiptiečiams?
– Kadangi tai „Laiptų galerija“, tai linkiu lipti vis aukštyn, kad niekuomet nepritrūktų parako, kad visuomet laiptiečių bendruomenę lydėtų pavasarinis pakilimas. Žinoma, linkiu ir sveikatos, niekuomet neprarasti ūpo. O jeigu labai skaudės, norėčiau, kad man paskambintų – visuomet pasišnekėsime, kiek galėsiu, tiek palaikysiu.

– Kokie jūsų ryšiai su Šiauliais?
– Būtent su „Laiptų galerija“ mane sieja labai šilti ryšiai. Galerijos atstovai Janina Ališauskienė, Ričardas Jakutis – labai šilti žmonės, kurie mane ir pakalbino. Jie myli dailę, visą sielą atiduoda savo darbui. Jais galima pasitikėti. Niekuomet tavęs nepaves. Aš jaučiu, kad jie dirba profesionaliai, su šiais žmonėmis bendradarbiavimas man teikia džiaugsmą.

Dabar galerija pasitinka gražų jubiliejų. Tai puiku. Nes šiais laikais nelengva išsilaikyti galerijoms, lankytojai ateina pasižiūrėti kūrinių, tik vienas kitas darbus įsigyja. Tačiau darbuotojai vis tiek sukasi šauniai. Apskritai tai šventi žmonės.

– Kada pradėjote bendrauti?
– Tada aš irgi buvau su barzda. Galbūt bus praėję ir dešimt mūsų draugystės metų. R. Jakutį pažinojau seniau, jis lankydavosi mano dirbtuvėse. Bet aš matau, kad jis gimė savo darbui ir jaučia malonumą jį dirbdamas. Tikras meno fanas.

Per daug metų „Laiptų galerijoje“ savo darbus eksponavo daug dailininkų. Tai labai gražiai sumanyta paroda „25x25“ pakviesti artimesnius, įvairaus lygio, stilistikos menininkus. Tai yra šventė, kurioje pristatomas galerijos draugų ratas, prisiminti tuos, su kuriais galerija bendravo.

– Ar liksite ištikimas šiai galerijai?
– Kol šie žmonės dirbs, vien iš pagarbos visuomet jiems atsišauksiu. Tokius žmones aš gerbiu.

– Ko palinkėtumėte laiptiečiams?
– Kadangi tai „Laiptų galerija“, tai linkiu lipti vis aukštyn, kad niekuomet nepritrūktų parako, kad visuomet laiptiečių bendruomenę lydėtų pavasarinis pakilimas. Žinoma, linkiu ir sveikatos, niekuomet neprarasti ūpo. O jeigu labai skaudės, norėčiau, kad man paskambintų – visuomet pasišnekėsime, kiek galėsiu, tiek palaikysiu.