facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Knygnešys ir daraktorius  
Knygnešys ir poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras gimė 1880 m. sausio 12 d. (kituose šaltiniuose sausio 1 arba sausio 13 d.) Kalniškių k., Šiaulių valsčiuje.

Jo tėvai, Juozas Krikščiūnas ir Pranė Dumšytė-Krikščiūnienė, gyveno vargingai 3 dešimtinių pelkėtos žemės ūkyje, dūminėje be kamino gryčioje. Šeimoje, be Jono, augo dar du broliai ir sesuo. Juozas Krikščiūnas, dėl neturto neįstengdamas vaikų leisti į mokyklą, stengėsi pats juos išmokyti skaityti ir rašyti.

1885 m. tėvas nupirko iš knygnešio „Elementorių“, vėliau – iliustruotą vadovėlį ir mokė vaikus skaityti. 1887 m. žiemą Jonukas namie mokėsi iš tėvo skaityti ir rašyti; tėvas nupirko Šiauliuose knygą „Russkaja gramota dlia litovcev“, kurioje pusė lapo buvo lietuviški žodžiai, o šalia tų, kita pusė lapo, buvo žodžiai rusų kalba, o raidės visos rusiškos. Iš šių ir kitų knygų lietuviškos spaudos draudimo metais ir mokėsi Krikščiūno vaikai skaitymo ir rašto.  

Iš visų vaikų Jonukas ypač buvo gabus knygoms: jis jau septynerių metų būdamas išmoko skaityti. „Labai anksti pradėjau domėtis knygomis ir svajojau užaugęs daug knygelių turėti ir skaityt, skaityt“ (Krikščiūnas-Jovaras J. Autobiografija. Neliūdėk berželi“, V., 1955, p. 5).

Išmokęs perskaitė visas tėvelio knygas. Iš atsilankančių knygnešių tėvas nupirkdavo įvairaus turinio knygučių, kurias būsimasis poetas noromis skaitydavo sau ir kitiems. Nuo didelio skaitymo apsirgo Jono Krikščiūno akys, tačiau tai jo neatbaidė nuo skaitymo. 1891 m. žymiai pagerėjus akims, toliau draugavo su knyga. Jį nuo mažens visą gyvenimą lydėjo knyga.

Savo atsiminimuose apie meilę knygai J. Krikščiūnas-Jovaras rašė: „Knyga visą mano amželį buvo mylimiausia draugė. Gimiau 1880 metų sausio mėnesio pirmą dieną – tais laikais, kai lietuviškų knygų buvo labai mažai ir tos pačios caro valdžios buvo draudžiamos. Nuo 1886 metų knygą pamylėjau“.

Jonas Krikščiūnas 1891–1895 metų vasaromis tarnavo piemeniu pas turtingus ūkininkus Narušaičių ir Žadžiūnų kaimuose. 1894 m. vasarą iki šalčių Jonas Krikščiūnas ganė Šiaulių mieste, prie ežero, pas Januškevičių, savo pono ir šiaurinės miesto pusės karves ir ožkas, o žiemą mokė Diržiuose (Raviliškio valsčius) ir Žadžiūnuose kaimo vaikus skaityti, rašyti ir skaičiuoti.

Pradėjo rašyti pasakaites, apsakymėlius ir eiles-dainas. 1897 m. pasiuntė „Tėvynės sargo“ redakcijai savo perkurtą liaudies dainą apie gimtąjį kaimą ir gavo J. Tumo-Vaižganto laišką, kuriame rašytojas drąsino jaunuolį rašyti.

Dar būdamas piemeniu J. Krikščiūnas susipažino su knygnešiais. Gavo iš jų knygų, lietuviškos spaudos, draudžiamų laikraščių prenumeratoriams nešiojo „Tėvynės sargą“, „Varpą“, Ūkininką“ ir kt. spaudą į Pakruojį, Rozalimą, Lygumus, Pašvitinį, Linkuvą, Žeimelį ir kitus Šiaurės Lietuvos miestelius. Nuo 1896 (kituose šaltiniuose nuo 1895 m.) iki 1904 m. J. Krikščiūnas gabeno ir platino uždraustą lietuvišką spaudą, kalendorius, maldaknyges ir kt.

Jovaras prisiminimuose rašė, kad „per didelį vargą pasidariau knygnešys, ir kas daugiau knygų knygučių pirkdavo, pas tuos dažniau ir užeidavau“.

1899 m. gabenant knygas, J. Krikščiūnas rusų caro žandarų buvo peršautas į kairią nugaros pusę. Sunkiai sirgo, už gydymą daktarams beveik šimtą rublių skolintais pinigais sumokėjo, tačiau knygnešystės nemetė.

Ir po spaudos draudimo panaikinimo, J. Krikščiūnas nesiskyrė su knygomis. Iš Šiaulių apskrities viršininko Sasnauskio gavęs leidimą platinti cenzūros leidžiamą spaudą, platino ją Šiaulių apskrityje. Kartu platino „Naująją Gadynę“, „Skardą“, „Žariją“ ir kitokią literatūrą. Šiaulių turguje buvo išsipirkęs vietą ir ten prekiaudavo įvairiais leidiniais: kalendoriais, sapnininkais, religine ir grožine literatūra ir kt. Tą jo veiklą rėmė ir tėvai, knygoms vežioti duodavo arklį su vežimu.

Per 1905 m. revoliuciją J. Krikščiūnas tėvų sodyboje Kalniškėse slėpė LSDP spaustuvėlę, kurioje kartu su bendraminčiais spausdino įvairius atsišaukimus ir proklamacijas nukreiptas prieš carą ir jo valdžią.

Jovaro kūryba XX a. pradžioje ir tarpukaryje
J. Krikščiūnas nuo 1900 m. pradėjo bendradarbiauti spaudoje, rašė žinutes, korespondencijas (pirmasis jo laiškas išspausdintas laikraštyje „Tėvynės sargas“ 1900 m. Nr. 1, p. 61–62), eilėraščius, prozos kūrinėlius.

J. Krikščiūnas, įsitraukęs į lietuviškų knygų gabenimo ir platinimo darbą, per šiaulietį studentą A. Janulaitį 1900 m. rugpjūčio mėnesį V. Putvinskio dvare, Šilo Pavėžupyje, susipažino su rengiamų literatūrinių susibūrimų dalyviais K. Jasiukaičiu, Žemaite, G. Petkevičaite-Bite, Lazdynų Pelėda, V. Putvinskiu, P. Višinskiu ir kitais lietuvių kultūros ir švietimo veikėjais.

1901 m. P. Višinskis pastebėjo gabų jaunuolį ir ėmėsi jį globoti, skaitino rašyti, ugdė literatūrinius gabumus, rūpinosi jo eilėraščių meniškumu. J. Kriščiūnas pradžioje eilėraščius rašė be tinkamo ritmo, nes neturėjo reikiamo supratimo apie kalbos kirčius ir eilėdarą. P. Višinskis, 1901 m. rudenį pasikvietęs J. Krikščiūną į Kurtuvėnus, supažindino jį su pagrindiniais literatūros teorijos dėsniais, paaiškino (ritmo, rimo ir kt.) taisykles, išmokė eiliuoti ir davė kitų praktinių patarimų.

J. Krikščiūnas pirmuosius eilėraščius parašė 1902 m. Tais pačiais metais J. Krikščiūnas Šilo Pavėžupyje surengtame literatų ir inteligentų susibūrime debiutavo nemažu eilėraščių pluoštu. Jis buvo kuklus ir drovus kūrėjas, tad jo kūrybą šiame literatų susibūrime perskaitė V. Gruzdytė.  J. Krikščiūno pirmieji literatūriniai bandymai sulaukė klausytojų susidomėjimo ir buvo palankiai įvertinti.

Tai įkvėpė jaunąjį poetą kūrybai. J. Krikščiūnas aktyviai dalyvaudavo literatūriniuose susibūrimuose Šilo Pavėžypyje, skaitė savo eilėraščius, prozos kūrinėlius ir korespondencijas.

Jį globojo P. Višinskis, kuris parengė pirmąjį Jovaro eilėraščių rinkinį. P. Višinskis pasilikdavo J. Krikščiūno raštus siūlyti spausdinti „Varpe“, „Ūkininke“, „Naujienose“, kitus Jovaro kūrinėlius siųsdavo Amerikos lietuviškiems laikraščiams „Vienybei Lietuvninkų“, „Lietuvių laikraščiui“ ir kt.  J. Krikščiūno-Jovaro ankstyvajai poezijai būdinga vargdienio sunkaus gyvenimo skundai, gamtos ir tėviškės motyvai, tautosakinės intonacijos, natūralus melodingumas.
Nuo  1901 m. J. Krikščiūnas bendradarbiavo „Tėvynės sarge“, vėliau Lietuvoje ir užsienyje leistuose lietuvių leidiniuose – „Aušrinėje“, „Laiko žodyje“, „Laisvoje mintyje“, „Lietuvių balse“, „Lietuvių laikraštyje“, „Lietuvos ūkininke“, „Lietuvos žiniose“, „Jaunime“,  „Darbininkų balse“, „Kryžiuje“, „Kovoje“, „Gabijoje“, „Garse“, „Meilės keliuose“, „Mūsų jaunime“, „Naujienose“, „Naujoje gadynėje“, „Pirmyn“, „Rankpelnyje“, „Rygos garse“, „Rygos naujienose“, „Skarde“, „Sietyne“, „Šiaulių naujienose“, „Ūkininke“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Vilniaus žiniose“,  „Vilnyje“, „Visuomenėje“, „Tėvynėje“, „Žarijoje“ ir kt.

Jovaras buvo ne tik draudžiamosios spaudos platintojas bet ir aktyvus tautosakos rinkėjas. Jis užrašinėjo pasakas, padavimus, patarles, mįsles ir kitą smulkiąją tautosaką. Jo iš Šiaulių valsčiaus surinktos patarlės ir priežodžiai, mįslės 1911 m. buvo išspausdintos „Aušrinėje“ (Nr. 1, Nr. 3). Vertingos tautosakinės medžiagos (pasakas, užrašytas Šiaulių paviete ir parapijoje) iš buvusios Šiaulių apskrities Laukinio slapyvardžiu pasirašęs poetas siuntė dr. J. Basanavičiui, J. Tumui-Vaižgantui ir kitiems. J. Krikščiūno-Jovaro užrašytos 9 pasakos buvo išspausdintos dr. J. Basanavičiaus sudarytame rinkinyje „Lietuviškos pasakos yvairios“ (K., 1928, p. 99–107). Jovaras pasiuntė į Mokslo draugiją 1914 m. užrašytų 16 tekstų. J. Krikščiūno-Jovaro užrašyta medžiaga saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto  rankraštyne (LMD I 31, LMD I 215, LMD I 249).

J. Krikščiūnas savo kūrinius pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais – Gaivalas, Gaivalas J. L., J-as, J., J. K-as, J. K-nas, J. K., J. L., Jovaras, Kairiškis, Kalnelis P., Kar., Krikščiūnas Jovaras, Krikščiūnas, J. Krikščiūnas, Jonas, Krikščiūnas-Jovaras, Krikščiūnas-Jovaras J., Jonas Laukinis, L-nis, Laukinis, Laukinis Gaivalas, Laukinis J., Laukinis Jaunikaitis, Laukinis Jonas, Laukinis Lietuvis, Mickūnaitis T., P. V-lis, Pilionis, Plunksna, S-is, Silpnutis, Surudijusi pluksna, Surūdijusi plunksna, Sv., Svaigulys, V-lis, V.....s, Vėjabrolis, Vėjo Brolis?, Vėjobrolis ir kt.

Maždaug nuo 1905 m. J. Krikščiūnas savo kūrinius pasirašinėjo Jovaru. J. Krikščiūnas-Jovaras rašė: „Patį pirmutinį rankraštį siųsdamas spaudai, Zauniūtei į Tilžę, pasirašiau: „Surūdijusi Plunksna“. O vėliau daugiausia pasirašydavau slaptavardį: „Laukinis“. Spaudą atgavus rašiausi „Jovaras“. Ir galiausiai „Krikščiūnas-Jovaras J.  Nuo 1903 iki 1914 metų sukūriau daugiausia eilių ir dainų. Esant draudžiamai spaudai pasirašinėdavau Laukinio ir kitokiais slapyvardžiais.“

XX a. pradžioje Jovaro eilėraščiai buvo spausdinami Lietuvoje leidžiamuose laikraščiuose, žurnaluose. Jis buvo gan populiarus poetas, rašęs visiems suprantamu stiliumi, jo poezija buvo artima liaudies kūrybos dvasiai, rėmėsi tautosaka. Jovaro kūryba buvo spausdinama laikraščiuose, žurnaluose, kalendoriuose, eilių rinkiniuose, antologijose ir knygose.
Lietuvos bibliografijoje (T. 2, 1862–1904. kn. 2. R-Ž, Vaizduojamasis menas. Afišos. Gaidos. Žemėlapiai. Vilnius: „Mintis, 1988, p. 46) aptikau, kad 1903 m. Tilžėje, J. Schenke spaustuvėje išspausdinta Adolfo Sabaliausko-Žalia Rūta 30 puslapių knygutė „Iš kelionės“, kurioje (29–30 puslapiuose) įdėtas  J. Krikščiūno-Jovaro, pasirašiusio slapyvardžiu I. L. Gaivalas, kūrinėlis „Naminė spaustuvė“.  

Ši knygelė sudaryta iš „Tėvynės sargo“ 1903 m. Nr. 2B ant laikraščio galvutės uždėjus vinjetę. Leidinėlis buvo platinamas jau nebe kaip „Tėvynės sargo“ numeris, o kaip savarankiška knyga. Beje, ši knygelė, saugoma Lietuvos nacionalinėje Mažvydo Mažvydo bibliotekoje pažymėta Šiaulių  spaudos kolekcininko P. Gasiūno apvaliu apibrėžtu spaudu-užrašu: „Lietuvių Periodinės Spaudos Kolekcija / P. Gasiūno“. Tai pirmoji knygelė, kurioje išspausdintas J. Krikščiūno-Jovaro prozos kūrinėlis.

1907 m. „Gabijoje“ išspausdintas Jovaro eilėraštis „Ko liūdi, berželi?“, 1909 m. Vilniaus kalendoriuje – eilėraštis  „Tylus tylus vakarėlis“, „Rasos, rasos“ (1914 m.) ir kitos eilės  tapo liaudies dainomis.

2017 01 21 06

Jovaro eilėraščių rinkinio „Pirmieji žiedai“ (1909 m.) viršelio faksimilė.
Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos archyvas

Į viršų