Iki vasario 1 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, II a. fojė, eksponuojama spaudinių paroda „Jos sklindanti šviesa: Ievai Simonaitytei – 120“.

I. Simonaitytė (1897–1978) – paskutinė Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikalaus talento rašytoja, savo kūriniuose vaizdavusi lietuvininkų likimus, garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas rašytojos nuopelnus tautai, paskelbė 2017-uosius I. Simonaitytės metais.

Pirmąjį kūrinį (eil. „Ak, karas karas išgąsdingas“) paskelbė 1914 m. „Tilžės keleivyje“. Dar bendradarbiavo „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvių ceitungoje“, „Rytojuje“, „Klaipėdos krašto žodyje“, „Lietuvos keleivyje“. Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos krašto laikraščiuose paskelbė eilėraščių, apybraižų, apsakymų. Pripažinimo sulaukė už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935 m. paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija). Nuo 1936 m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo skirta valstybinė pensija. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, I. Simonaitytė gyveno Kaune, o nuo 1963 m. iki mirties – Vilniuje. 1968 m. parašė memuarų knygą „Gretimos istorijėlės“.

1967 m. rašytojai suteiktas liaudies rašytojos vardas. 1983 m. skulptorius Motiejus Narbutas sukūrė bronzinį dvipusį medalį. 1979 m. buvusiame rašytojos vasarnamyje Priekulėje įkurtas Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus. Muziejuje išsaugota autentiška (1961–1978) vasarnamio aplinka, rašytojos biblioteka. Čia vyksta susitikimai su I. Simonaitytės premijos laureatais, rengiami naujų knygų pristatymai.

1987 m. įsteigta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija, kuri kasmet teikiama už kūrinius, atspindinčius Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos dvasią arba įprasminančius rašytojos atminimą. I. Simonaitytės vardu pavadinta gatvė Vilniuje, Pilaitės mikrorajone, Klaipėdos apskrities viešoji biblioteka.

Romanai: „Aukštujų Šimonių likimas“, 1935 m. „Pavasarių audroj“, 1938 m. „Vilius Karalius“, 1939 m. „Be tėvo“, 1941 m. „Pikčiurnienė“, 1953 m.

Apsakymai: „Apysakos“, 1948 m.

Apysakos: „Pikčiurnienė ir jos sesers“, 1925 m. „Paskutinė Kūnėlio kelionė“, 1971 m. autobiografinė trilogija „O buvo taip“, 1960 m., „Ne ta pastogė“, 1962 m., „Nebaigta knyga“, 1965 m.

Artūro STAPONKAUS nuotr.