Šiaulių universiteto galerijoje surengta grafikės Nijolės Vilutienės estampų ir piešinių paroda „Ką mąstai?“
Jos vyras – taip pat žinomas dailininkas, bet jų kūryba ženkliai skiriasi. „Kas riša? Turi kurti tai, kas tave jaudina, ir perteikti negailėdamas savęs.“ Pasak dailininkės, sunkiausia buvo sugalvoti parodos pavadinimą: „Visada sunku pavadinti kūrinį ir parodą.“

„M. K. Čiurlionio menų mokykloje iš pradžių mokiausi tapybos .Vėliau, 10-oje klasėje, pradėjau mokytis grafikos. Dabar ir akvareles lieju, tarptautinėse parodose dalyvauju, bet nenoriu pabėgti nuo grafikos. Pirmiausia grafika apima labai daug technikų. Mane domina ofortas ir sausa adata. Labiau mėgstu netgi ne ofortą, bet sausą adatą. Tai yra metalo technika, kuria gali išgauti liniją nuo ploniausios iki storiausios, raižydamas tiesiai ant metalo plokštės. Mane tai žavi ir žavės“, – pasakojo N. Vilutienė.

Menininkę įkvepia gamta. „Man sako, kad kūryboje esu įvairi. Iš esmės aš seku gamta. Norėjau rodyti kūrinius, kuriuos piešiau stebėdama gamtą. Mane domina gamtos ramybė, chaosas, paslaptis. O jeigu noriu perteikti savo neramią nuotaiką, tai atsiranda daugiau stipresnių juodų linijų ritmas. Pavyzdžiui, šiandien toks oras – vėjas, lietus… Jeigu aš dabar grįžusi prie stalo norėčiau sukurti darbą, manau, neišeitų piešti gražių lapelių. Tai jau būtų chaosas. Tai tiesiog gamta – mes visi esame gamtos dalis“, – kalbėjo N. Vilutienė.

„Mėgstu piešti žmones, myliu tas liūdnas, svajingas moteris. Iš tikrųjų vyrų nepiešiu – pirma, manau, kad moteris geriau jaučiu. Man būtina pozuotoja, negaliu dirbti iš nuotraukos. Pirminis piešimas man turi būti iš natūros, o paskui galiu interpretuoti popieriuje, o medžiagą pasirenku pagal nuotaiką“, – kalbėjo menininkė.

Kiekvienas žmogus grafikės parodą gali interpretuoti savaip. „Aš manau, kad tai priklauso nuo žmogaus suvokimo, – įsitikinusi grafikė. – Kai kurių darbų neatvežiau į parodą. Nenorėjau per didelės įvairovės ir margumo. Gal šiuo metu veikia rudens nuotaika – ji nerimastinga, truputį liūdna, melancholiška.“

„Man maža, kad būtų tik gražu, – teigė menininkė. – Norėjosi, kad žmonės pajustų neramių, juodų linijų grožį.“

2016 10 13 18

Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

Į viršų