facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Pastaraisiais dešimtmečiais tik apie 1 proc. vaistų pagal gydytojų receptus gaminama vaistinėse, 99 proc. vaistų gaunami gatavi iš farmacijos fabrikų.

Šiauliuose vaistus pagal gydytojų receptus gamina tik keturios vaistinės. Dėl to žymiai palengvėjo vaistininkų darbas. Vaistinėse daugiausia dirba moterys, farmacijos mokslus irgi daugiausia baigia moterys. Moterys vaistinėse sudaro daugiau kaip  90 proc. vaistinių darbuotojų.

Pamėginkime žvilgtelėti į vaistinių istoriją, kuri praėjo ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią.

Seniausios vaistinės
Rašytiniuose istorijos šaltiniuose sutinkama žinių kad jau XIV amžiuje valstybių vadovai, feodalai, aukštieji dvarininkai rūmuose turėjo savo vaistines.

Istoriniuose šaltiniuose minima seniausios vaistinės. Vaistinė buvo įkurta Bagdade XIII amžiuje. Europoje pirmoji vaistinė buvo atidaryta XI amžiuje Toledo mieste. Tais senais laikais gydytojai patys ateidavo į vaistinę ir užsakydavo vaistus savo pacientams. Receptus pradėjo rašyti tik XVI amžiuje, kai buvo išrastas popierius.

Seniausia veikianti Europos vaistinė – Taline, priešais miesto Rotušę. 11 numeriu pažymėtame name yra įsikūrusi viena seniausių ir vis dar tebeveikianti vaistinė Europoje. Ji visą savo gyvavimo laiką nuo penkioliktojo amžiaus yra įsikūrusi tame pačiame name. Mokslininkai svarsto, kad vaistinė pirmą kartą galėjo būti atidaryta 1415 metais.

Savo gerbiamą vaistininką Nikolajų turėjo Vilniaus kapitula, Vilniaus vyskupas, feodalai. Šie vaistininkai aprūpindavo tik savus ponus ir jų dvarus. Paprasti žmonės gydėsi, kaip kas išmanė, vadovaudavosi liaudies medicinos patirtimi, rinko žoleles, užkalbinėjo ligas ir pan.

Visais laikais žmonės sirgo ir jiems gydyti buvo reikalingi vaistai, todėl vaistinės ir vaistininkai visada užėmė svarbią vietą visuomenės gyvenime.

Pirmosios vaistinės Lietuvoje
Lenkijos karaliaus Jogailos dvaro dokumentuose minimas vaistininkas Andžejus, kuriam buvo išduodama cukraus, muskato riešutų, cinamono, „rojaus grūdų“, anyžiaus jo didenybei „dėl sveikatos“ gaminti saldainių.

Pirmosios vaistinės Lietuvoje pradėjo kurtis XVI amžiuje. 1510 metai Didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Senasis skyrė lėšų nupirkti žemės sklypą Vilniuje, kuriame visuomenės labui turėjo būti pastatyta vaistinė.

Įsteigus Vilniuje universitetą 1579 metais, prie jo buvo įsteigta ir vaistinė. Žinoma, kad 1777 metais buvo įsteigta vieša dominikonų vienuolyno vaistinė, iki tol buvusi vaistinė buvo skirta tik vienuoliams.

Tai seniausia Vilniaus miesto vaistinė, jai po nacionalizacijos buvo suteiktas Nr. 19. Vaistinės vitriną puošė baltos gulbės skulptūra ir todėl žmonės šią vaistinę vadino „Gulbės“ vaistine. Vaistinė 1977 metais pažymėjo savo 2000 metų jubiliejų. Apie 2006 metus vaistinė buvo uždaryta.

Seniausia žinoma vaistinė Kaune – „Teatro“ vaistinė. Manoma, kad buvusi „Teatro“ vaistinė įsteigta 1784 metais. „Teatro“ vaistinė buvo didžiausia Kauno mieste. Dažnas ateidavo į vaistinę ne tik nusipirkti vaistų, bet ir pasigrožėti jos interjeru, jaukia aplinka. 2002 metais seniausia Kauno vaistinė buvo uždaryta.

Klaipėdoje pirmoji vaistinė „Žalioji“ įsteigta 1677 metais. Po restauracijos pradėjo veikti 1981 metais. Antroji vaistinė Klaipėdoje įsteigta 1696 metais, ji vadinosi „Juodojo erelio“ vaistine.

Šiauliuose pirmoji vaistinė įsteigta 1798 metais. 1998 metais iškilmingai buvo paminėtas pirmosios vaistinės Šiauliuose 200 metų jubiliejus.

Bėgant laikui XVIII-XIX amžiais ir kituose Lietuvos miestuose buvo steigiamos vaistinės.

Panevėžyje pirmoji vaistinė buvo įsteigta 1781 metais. Anksčiau už ją Lietuvoje buvo įsteigtos tik Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Kėdainiuose pirmoji vaistinė įsteigta 1650 metais, jau uždaryta.  Žagarėje – 1814 metais, jau uždaryta.

Palangoje 1827 metais, Šiluvoje – 1835 metais, Kražiuose – 1827 metais, Biržuose – 1804 metais, Šilutėje – 1816 metais, Viekšniuose – 1860 metais, Anykščiuose – 1866 metais, Varniuose – 1896 metais, Šėtoje – 1881 metais, Telšiuose – 1798 metais ir kitur. Vaistines steigė pagal privilegijas, dažniausiai svetimšaliai vokiečiai ir žydai.

Vaistai su alchemijos, magijos, astrologijos prieskoniu
Vaistinėse tuo metu buvo dar daug viduramžių medicinos elementų – alchemijos, magijos, astrologijos. Iki dvidešimtojo amžiaus pradžios kai kurie vaistai buvo senais, keistais pavadinimais, kaip „Jėzuitų milteliai“, „Kapucinų balzamas“, „Reformatų žirneliai“ ir pan.

Vaistų buvo visokių ir „dėl sveikatos“, ir „dėl patogumo“, ir „dėl malonumo“. Jiems gaminti buvo vartojami gydomieji brangakmeniai, vilko tulžis ir kepenys, džiovintos rupūžės, gyvatės taukai, vėžių akys, briedžio kanopos, net džiovinta žmogaus oda.

Vaistinėse buvo galima nusipirkti įvairių iš užjūrio atvežtų gydomųjų prieskonių – cinamono, anyžių, migdolų, imbiero, pipirų, cukraus, muskato riešutų. Gydymui buvo naudojamas ir „kovo vanduo“ (ištirpintas sniegas) arba „lietaus vanduo“ (surinktas perkūno metu), labai padedantis prižiūrėti veido odą, įvairūs lašeliai, tepalai, balzamai, žolelės.

Vaistininkai ir vaistininkų padėjėjai
Farmacijos specialistai – vaistininkai ir vaistininkų padėjėjai – buvo ruošiami Lietuvoje ir užsienio šalyse. Lietuvoje ruošė Vilniaus ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetų Medicinos fakultetų Farmacijos skyriai. Užsienyje farmacijos mokslus baigdavo Maskvos, Sankt-Peterburgo, Prahos, Charkovo, Kijevo, Riazanės, Dorpato (Tartu) ir kituose universitetuose.

Iki XX amžiaus pradžios vaistus gamindavo patys vaistininkai. Tai buvo gana sunkus, ilgas, atsakingas ir sudėtingas darbas, reikalaująs daug žinių, tikslumo, sąžiningumo, dažnai ir fizinės jėgos. Vaistininkas pats paruošdavo vaistams žaliavos – džiovindavo gydančių vaistažolių lapus, šiaudus, vaisius, šakneles, sėklas, sudarydavo jų mišinius, gamindavo miltelius, ekstraktus, emulsijas, piliules, o tokiam, pavyzdžiui, vaistui, kaip garsusis viduramžių terijakas, reikėdavo apie 70 sudėtinių dalių, iškilmingos gamybinės aplinkos ritualo, kitaip jis nebūtų „pamačlyvas“ nuo daugelio ligų.

Senieji vaistininkai gamino muilą, žvakes, dažus, klijus, laką, balino bičių vašką, spaudė iš sėklų aliejų. Ypač daug dėmesio buvo skiriama spirituotiems vaistams gaminti: įvairių žolių, uogų, šaknelių trauktinėms, vynui, actui, degtinei, fantastiniam gėrimui „Jaunystės eliksyras“ arba „Meilės gėrimas“. Šie vaistai turėjo didelę paklausą ir duodavo gerą pelną.

Vaistininkas darbui turėjo specialias patalpas-laboratorijas su darbo priemonėmis: indais, puodais, grūstuvais, piestomis, piltuvėliais, vamzdeliais, presais, garinimo aparatais, džiovintuvais ir kt., kurias dabar galima pamatyti Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje Kaune Rotušės aikštėje ir Viekšnių vaistinėje-muziejuje, Mažeikių rajone.

Vaistininkai dažniausiai gyvendavo prie vaistinių, nes vaistus tekdavo gaminti ir naktį, skubiai, o vaistinėse niekas nebudėdavo.

Senesnius vaistininkus gyventojai labai gerbė, nes gydytojų buvo mažai, ligonių apžiūrėjimas ir patarimai brangiai kainuodavo, tai dažniausiai tekdavo kreiptis į vaistininką, kuris galėdavo žmogui padėti, patarti, duoti vaistų savo nuožiūra. Be to, už patarimą vaistininkui reikėdavo mokėti, todėl jo išmanymą žmonės labai brangino ir vertino. Vaistininkai nuo įvairių ligų gelbėdavo moteris, vaikus ir vyrus.

Suprantama tuo metu vaistininkų būta įvairių: rimtų, pasišventusių ir paskyrusių savo gyvenimą darbui. Vyresnės kartos žmonės gerai prisimena Viekšnių vaistinės vaistininką Juozą Aleksandravičių, kuris Viekšnių vaistinėje išdirbo 60 metų, visą gyvenimą atidavė žmonių sveikatos labui. Jam 2016 m. spalio 10 d. būtų sukakę 120 metų.

Taip pat kai kurie žmonės prisimena Gruzdžių vaistinės (Šiaulių rajonas) vedėją farmacininką Kazimierą Žukauską, kuris savo gyvenimą pašventė farmaciniam darbui, jam 2016 metais būtų sukakę 111 metų. Tokių vaistininkų sąrašą būtų galima tęsti, jie savo gyvenimą pašventė kilniam vaistininko darbui.

Farmakopėja farmacijos įmonės
Rusijoje įsigaliojo pirmoji farmakopėja – žinių rinkinys apie vaistinguosius preparatus ir gydomąsias medžiagas, jų paruošimą, priežiūrą, kontrolę, sudėtį ir dozes. Farmakopėjos reikalavimai vaistininkams buvo privalomi.

XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Lietuvoje įsikūrė pirmosios farmacijos pramonės įmonės: „Sanitas“, „GerMaPo“ ir Šiaulių farmacijos laboratorija „Galen“, kurios gamino ir pradėjo aprūpinti vaistines savos gamybos patentuota produkcija. Jos bendradarbiavo su užsienio šalių vaistų gamybos firmomis. Tačiau pagrindinė vaistų gamybos dalis buvo gaminama vaistinėse. Kai kurios Lietuvos vaistinės pradėjo gaminti savo firminius vaistus.

Plačiai buvo paplitęs vaistas „Trejos devynerios“. Jos iš 27 žolelių, šaknelių, žievių pradėtos gaminti jau XIX amžiaus pradžioje Palangos vaistinėje, populiarios ir dabartiniu metu. Užsienyje gaminama Lenkijoje ir Anglijoje.

Reikia prisiminti, kad anais laikais vaistininkai buvo ruošiami amatininkų dirbtuvėse. Vėliau mokslo cenzą įgydavo keletą metų padirbę vaistinės mokiniu ir išlaikydavę atitinkamus egzaminus universitete provizoriaus padėjėjo vardui gauti, o dar po kelerių metų ir provizoriaus vardui gauti. Taip mokėsi ir įsigydavo farmacijos specialistų vardą daugelis Lietuvos vaistininkų.

Specialistus farmacijai su viduriniu specialiuoju išsilavinimu vaistininkų padėjėjus tuo metu pradėjo ruošti Kauno medicinos mokyklos Farmacijos skyrius.

Visuomenės gyvenimas, karai, gaisrai pakeitė, sugriovė, sunaikino daugelį senųjų vaistinių, jo gamybinį inventorių. Amžinybėn išėjo ir senieji vaistininkai, tačiau prisiminimai, pasakojimai iš kartos į kartą liko žmonių atmintyje, daugelis vaistininkų visą savo gyvenimą buvo pašventę kilniam farmaciniam darbui, kovojo prieš caro išnaudojimą, vokiškuosius okupantus, globojo ir šelpė sužeistus karius ir partizanus, patekusius į nelaisvę.

Visą tą įdomią ir gražią farmacijos istoriją, ateities kūrėjus galima rasti Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje Kaune.

2016 07 07 10

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų