Šią savaitę Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta garbės kraštotyrininkės, Mikelio prizo laureatės Irenos Rudzinskienės 20-oji personalinė paroda „Povilo Višinskio artimieji ir bendražygiai“. Nusipelniusiai visuomenininkei, kraštotyrininkei I. Rudzinskienei įteikta bibliotekos padėka už bendradarbiavimą, puoselėjant istorinę atmintį, P. Višinskio kilmės tyrinėjimus bei bibliotekai dovanotus kraštotyros darbus.

Autorė sako, jog savo jėgomis nuo 2005-ųjų metų surinko „nesvietiškai“ daug informacijos apie garbų Šiaulių miesto žmogų P. Višinskį. Pradėjusi nuo kelių pavardžių, dabar I. Rudzinskienė rodo didžiulę Višinskų giminės medžio schemą, kuri vis dar yra pildoma nauja informacija. Tai viena svarbesnių kraštotyrinių temų, kurias ji analizavo. Kraštotyrininkė yra parengusi apie 500 kraštotyrinių darbų, iš kurių 15 padovanojo bibliotekai – apie savo darbus „Šiaulių naujienoms“ pasakoja pati autorė.

Kraštotyros vingiai
„2007-aisiais metais Šiaulių kraštotyros draugijos organizuotam 80-mečiui ir savo kraštotyrinės veiklos 30-mečio proga pergalvojau, kas mane subrandino kaip kraštotyrininkę, kas įtraukė į kraštotyrininkų gretas ir nutiesė kelrodžius į šią veiklą. Buvo laikas, kai užsirašinėjau viską plunksnele, taip niekada ir nepanaudojusi diktofono, ilgai neturėjusi savo fotoaparato, rašomosios mašinėlės bei kompiuterio.

Visada savo ekspozicijose keliavau kelrodžių nurodytais keliais ir be savo transporto priemonių. Per keturis dešimtmečius sukaupiau labai daug straipsnių, mokslinės informacijos. Ne kartą organizuodama renginius dalijausi savo patirtimi, o ir kviečiau kitus nebūti abejingus mūsų kultūros vertybėms: įžymiems žmonėms, gatvės ar šeimos istorijai, papročiams ar tradicijoms. Viską, ką dariau visuomeniniais pagrindais, dariau savo lėšomis. Labai daug informacijos sukaupta. Ne vieną kartą dalyvavau kraštotyrinėse ekspedicijose. Mano bibliografinis sąrašas, kuriame yra mano pavardė, labai ilgas. Nors būta ir ne visai malonių momentų, kai dėl vienos ar kitos priežasties mano pavardė nepaminima, nors akivaizdi autorystė ir padarytas darbas.“

Kaip P. Višinskio genealogija augo
„Pirmiausia pradėjau sudarinėti savo kolegų genealogijos medžius. Buvo tie darbai pristatyti parodoje Aido biliotekoje. Taip ir kilo idėja kurti P. Višinskio genealogijos schemą. Nors tiesą sakant, manęs Danutė Darbutienė paprašė, kad aš parengčiau P. Višinskio genealoginį medį. Tada ji man davė išrinkusi iš Aldolfo Sprindžio knygos apie P. Višinskį tik 27 pavardes. Dabar P. Višinskio genealogija užaugo neatpažįstamai nuo 27 pavardžių iki 220 metų ir 7 kartų genealogijos. Tačiau be tikslių datų, faktų neįmanoma padaryti giminės medžio, nes medžio sudarymui reikalingi tikri duomenys: gimimo data, vieta, santuoka ir santuokos metai, mirties data ir vieta, vaikai, jų vardai ir gimimo datos. Tik tada galima daryti giminės medį. Pats P. Višinskis giminės medžio neturi, nes jis turi tik tą vieną šakelytę, tačiau didžiulį medį turi jo tėvai, nes jo tėtis atėjo pas našlę su trimis vaikais (našlė turėjo tris dukras). P. Višinskis buvo 8-as vaikas. Apie tai rašė savo skaitiniuose Irena Čepienė.  

Per pastaruosius metus dar daugiau pasipildė Višinskio genealoginė schema, nes iki šiol nebuvo nagrinėta Višinskio mamos pirmosios šeimos šaknys. Atrodė, jog jau visos giminės rastos, laiškais pasidalyta. Pagerbiant Ireną Višinskaitę-Čepienę, kurios netekome šiais metais, dabar veikiančios parodos mano surinkta informacija bus padovanota bibliotekai.

Pirmasis dėl P. Višinskio susirašinėti su I. Čepiene pradėjo Užventyje gyvenantis Vaclovas Rimkus, į kurį ir kreipiausi norėdama sužinoti, ką galima kaupiant informaciją pridėti iš laiškų. Tenka padėkoti visiems, kurie galėjo talkinti ir padėti renkant informaciją. Norėtųsi, jog Povilo Višinskio giminė nesibaigtų vien tik tėvų ir senelių šakomis, nes mano surinktoje Višinskių giminės schemoje labai daug atsišakojimų ir įsipynusių kitų pavardžių. Ne kraujo giminių buvo išties labai daug. Juk sakoma, kad žmona – tai ne kraujo giminė. Todėl teko atidėti vieno garbingo žmogaus duomenų nagrinėjimą. Man labai daug padėjo vienas kolekcininko straipsnis, kuris parašė apie vienintelę Povilo Višinskio atžalą. Tiesa, ne visi žino, kad buvo vaikas. Prisimenu faktą, kai kartą bibliotekoje ekskursijos metu mokytoja, stovėdama prie garsios V. Trušio mozaikos Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje, kurioje pavaizduotas pats P. Višinskis, mokiniams aiškino, jog šis žmogus vaikų neturėjo. Gaila, kad išgirdau tik patį faktą, nors man buvo gėda ir skaudu tai sužinoti, nes pedagogė nežino istorijos. Turiu duomenų iš turimų laiškų, kad kai P. Višinskio dukra sirgo, jai vežė vaistus. Labai daug yra padaręs ir man savo surinkta medžiaga padėjo tyrinėti P. Višinskio giminės istoriją Raseinių bibliotekininkas Jonas Brigys, kuris garsino Juzefą Mikuckaitę-Višinskienę kaip knygnešę savo krašte.“

Ieškojimų kelyje sutikti žmonės
„Iš mano talkininkų patys nuostabiausi – mano kelyje sutikti žmonės. Buvo tokia įdomi istorija, kai aplankiusi kapus Užventyje jau laukiau autobuso į Šiaulius ir ten sutikau močiutę, kuri netikėtai  nustebino. Tada mes kaip dvi močiutės ir pasikalbėjome. Buvo graži diena, nelijo, todėl puikus laikas lankyti kapus. Toji moteris domėjosi, kieno kapus lankau, tačiau jai aiškinau, jog nieko savo artimųjų nesu palaidojusi Užventyje, o ieškau Višinskių giminių. Ir netikėtai išgirstu, kad jos tėvas turėjo tris žmonas, iš kurių viena kaip tyčia buvo Višinskaitė. Moteris buvo užsispyrusi ir man sakė, kad su manimi ji nekalbėtų, jei neturėčiau popierių, kuriuose visa informacija. Blogiausia buvo tai, kad aš laukiau autobuso į Šiaulius, o ji – į Kelmę, tokio informacijos šaltinio paleisti negalėjau. Tai aš, susižinojusi adresą, jau kitą dieną buvau jos namuose. Ir tada prasidėjo didelis išsamus ir labai įdomus pasakojimas apie Višinskius.

Vienas įdomesnių faktų, kai P. Višinskio tėvą jo tėvai ištrėmė į užkurius pas našlę su trimis vaikais, nes nenorėjo dalyti žemės. Dabar Daugėnų kaimas kam atiteko? Turiu tos močiutės dėka Daugėnų kaimo visus brėžinius, prieš tai, kai jis dar buvo suskirstytas į vienkiemius. Tai galėtų būti dar viena mano nagrinėjimų tema. Kada aš seniūno paprašiau pavėžėti iki Daugėnų kaimo, jis pasijuokė ir pasakė, jog ten nieko pamatysiu, nebent į stirnas žiūrėsiu. Knygose parašyta, jog kaimas sudegė. Būta ir daugiau įdomių faktų, klaidų, kurios palengva palengva aiškėjo. Net netikėjau, jog tiek daug informacijos atsivers pakalbinus vieną žmogų autobusų stotyje.“

Archyvinės medžiagos studijos
„Kai buvo minimas 140-asis P. Višinskio gimtadienis, išvakarėse važiavau į Čekiškes, kur tuokėsi P. Višinskis. Parvežiau knygą, kurioje data – 1905 metų kovo 1 dieną Čekiškėse susituokė P. Višinskis. Toje knygoje P. Višinskis įvardijamas kaip garsus politikas ir visuomenės veikėjas, kuris vedė vietinę dvarininkaitę Juzefą Mikuckaitę. Tačiau išsiaiškinau, jog ji visai nevietinė. Sudėjus šiuos faktus išaiškėjo visos kitos nežinomos šakos.

Tai tik įrodo, jog ne viską galima rasti archyvuose ir susirinkti kraštotyrininkui, kad ir žiūrit mikrofilmus Vilniuje. Tiesa, man ne kartą teko sėdėti Užvenčio archyve. Prisimenu, kai radau nepaprastai įdomų laišką apie sutuoktuves būtent tą dieną, kada aš ten sėdėjau. Buvo tiesiog nuostabu. Tokie netikėtumai kraštotyrininką maloniai nustebina ir suteikia jėgų dirbti toliau. Tačiau vargo būta daug. Ypač sunku skaityti informaciją iš mikrofilmų, nes labai pavargsta akys. Tai, kaip aš sakau, peilis akims.

Be to, noriu pabrėžti, kad iš archyvų labai sunku išskaityti informaciją, nes daugelis tekstų yra parašyti rusų, lenkų ar lotynų kalbomis. Mes gimnazijoje buvome supažindinti su lotynų kalba. Rusų buvo privaloma, o lenkų išmokau iš bendro išprusimo.

Tačiau vien rasti naujų faktų nepakanka, nes juos reikia derinti su žiniomis net surinktas iš archyvų.

Važinėjant po archyvus, kalbinant žmones susidėjo nemažas žinių lobynas apie Višinskių giminę. Ne kartą teko taisyti jau parengtą savo genealoginį medį ir dabar kartais atsiranda papildymų. Dėl mikrofilmų net nusipirkau fotoaparatą, nes nusifotografavus daug lengviau namuose atsisėdus ramiai skaityti ir analizuoti turimą informaciją. Dabar fotografuoju ir elektroninėje erdvėje „e-paveldas“ sudėtas nuskenuotas knygas, kad jos išliktų. Tačiau visiems primenu, jog duomenis reikia tikrinti. Todėl ir pati pateikdama surinktą informaciją šalia pateikiu ir dokumentą, kuris įrodo faktą. Taip ir mane galima patikrinti, ar teisingai surinkau medžiagą.“

P. Višinskis artimas savo istorija
„Aš palaidojau panašaus amžiaus kaip P. Višinskis sūnų, kuris buvo vėžio pjaunamas. Kaip tik tuo laiku manęs ir paprašė padaryti P. Višinskio giminės medį. Puoliau skaityti A. Sprindžio monografiją, kurioje atradau daug įdomių faktų. Skaičiau apie žmogų, kuris sirgdamas tuberkulioze, neturėdamas lėšų daro viską Lietuvai. Skaičiau ir verkiau... Man lygiai taip pat, kaip Žemaitei buvo skaudu, nes buvau palaidojusi tokį patį žmogų, kuris norėjo gyventi ir kuriam dar reikėjo gyventi. Prisimenu, kada buvo itin sunkus laikas, kai sūnų reikėjo maitinti per zondą. Važiuodavau į Panevėžį padėti marčiai, kad ji galėtų eiti į darbą ir bent kelioms valandoms ištrūkti iš namų. Grįžusi penktadienį Šiauliuose išsiverkdavau iki sąmonės netekimo, kad pirmadienį vėl galėčiau važiuoti pas sūnų.

Todėl man P. Višinskis buvo labai brangus ir artimas. Apie jį galėčiau pasakoti ir pasakoti. Graudino ypač tas faktas, kad jis vargo ir dirbo labai daug, bet ilgėjosi meilės. Pamilęs dvare Mariją (Šatrijos Raganą), kuri pradėjo susitikinėti su klebonu, gaudavo jos laiškus, kaip ji ilsisi vaikščiodama parke, o jam tai darbas rūpėjo. Vargo daug matė. Kai dvare paprašė dviejų virtų kiaušinių sveikatai pataisyti, jam buvo pasakyta, jog tai du viščiukai, todėl jam tekdavo eiti valgyti į kleboniją.

Tai kaip man dėl tokio žmogaus nesistengti? Supratau ir mokėjau, kaip reikia daryti tuos genealoginius medžius, todėl pradėjusi dirbti 2005-aisiais su P. Višinskio giminės paieškomis negaliu sustoti iki dabar.“

2016 07 01 23

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje Vitolio Trušio sukurta P. Višinskio mozaika.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2016 07 01 12

Kraštotyrininkei I. Ruzdinskienei įteiktas Mikelio prizas (1990 metai), kurį drožė Feliksas Vargonas.  
Irenos RUDZINSKIENĖS archyvo nuotr.

 

Į viršų