facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Knygrišiai ir knygrišyklos Lietuvoje ir Šiaulių krašte (nuo XVI a. II pusės iki XVIII a.)
Lietuvoje knygrišystė pradėta plėtoti maždaug XVI a. Europoje ir Lietuvoje pirmieji knygrišiai buvo vienuoliai. Civiliniai knygrišiai atsirado tik 1597 m. XVI a. pradėjo sparčiai plėstis mokslas, todėl atsirado daugiau knygų. Atsirado knygų prekyba ir pirmieji civiliniai knygrišiai buvo knygų prekiautojai. Be to, tuometiniai dvarininkai ir didikai turėjo asmeninius knygrišius. Toks privatus knygrišys buvo spaustuvininkas ir knygų pirklys Jokūbas Morkūnas (Morkus), kuris kartu rišdavo knygas.

Viduramžiais iš spaustuvės kai kurios knygos iškeliaudavo be viršelių. Savininkas ateidavo pas knygrišį ir prašydavo įrišti į odinį viršelį, paprašydavo viršelio su įspaudais, metalinės furnitūros, pageidavo įspausti superekslibrisą, monogramą, herbą. Užsakovas kartu su knygrišiu tapdavo bendraautoriais. Jis užsakydavo įrišti knygą pagal savo poreikius ir skonį. Todėl senąsias knygas reikia labai saugoti, nes dublikatų nėra (Laucevičius E. „XV–XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose“. Vilnius: Mokslas, 1976;  „Knygrišystė“, Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilnius: „Alma littera“, 1997,  p. 180–182).

Spaustuvininkas ir knygrišys Jokūbas Morkūnas (apie 1550 – po 1611 m.) (dar save vadinęs Markowicz, Markowitz, Markowita, Marcivicius). Manoma, kad jis yra kilęs iš Šiaulių krašto, iš Pakruojo. J. Morkūnas žinomas knygininkas – bibliopola. Dažniausiai bibliopola buvo vadinamas žmogus, įrišinėjantis ir pardavinėjantis knygas. J. Morkūnas turėjo knygrišyklą Vilniuje, kartu vertėsi ir knygų prekyba. 1592–1607 m. žinomas ir kaip Vilniaus evangelikų reformatų sinodo spaustuvininkas. Pirmoji žinoma jo knyga išspausdinta 1592 m., paskutinė – 1607 m. Išleido 25 knygas lietuvių, vokiečių, lotynų ir lenkų kalbomis. Morkūnas garsėjo kaip puikus knygrišys. Jo knygrišykla veikė 1575–1602 metais.

Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma J. Morkūno išleista  „Postilė“ įrišta, rasta jo dirbtuvėje. Knyga atrodo nepaprastai puošniai, didelio formato, aptraukta raudona veršio oda, išpuošta sudėtingais rytietiško tipo ornamentais, išdažytais net keturiomis spalvomis. Negana to, knygos blokas (briauna) išpjaustytas ornamentiniais įdubimais ir taip pat puošniai išdažytas, paauksuotas. Tokie bloko papuošimai gana reti. Knygrišys, puošdamas šią knygą, galvojo ne tik apie viršutinį kietviršį, o ir apie knygos visumą. Šiaip įrišta knyga labai išsiskiria iš daugelio senųjų, tikrai gražiai įrištų (Kisarauskas V. Įžymusis knygrišys. Iš: Pakruojo apylinkės. Vilnius:   Lietuvos kraštotyros draugija, „Žiemgalos“ draugija, 1996, p. 190–191). Kitų J. Morkūno knygų viršeliai turi kraštinius ir centrinius medalionus su heraldiniais motyvais arba superekslibrisais. Jie puošti vingriu ornamentu.

Plėtojantis Lietuvoje knygų prekybai, bibliotekoms, spaustuvėms, kartu plėtėsi ir knygrišyba (knygų įrišimo amatas). Pradžioje senosios Lietuvos spaustuvės knygrišyste neužsiiminėjo, išspausdintus lankus statinėse veždavo pas knygrišius.

Lietuvos bibliotekose saugoma nemažai XVI–XVII a. knygų, kurių dauguma buvo įrištos Lietuvoje, nes knygos iš užsienio daugiausia buvo įvežamos neįrištos. To laikotarpio knygos įrištos mediniais kietviršiais, aptrauktos oda arba pergamentu, su sagtimis arba raišteliais. Įrišai su sagtimis paprastai būna didelių formatų knygų, tačiau tik keleto knygų yra išlikusios visos sagtys – dažniausiai tebūna jų liekanos ar tik žymės. Vėliau imta atsisakyti sunkių metalinių įrišų – juos keitė kartoniniai, aptraukti oda arba tik su odos nugarėle (Verbickienė V. V. „Seni“ ir „nauji“ inkunabulai iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos  Retų knygų ir rankraščių fondo. „Bibliografija“, 2007, p. 89).

Išradus spaudą, spaustuvininkai patys knygų nerišdavo, atiduodavo jas knygrišiams. Su spaustuvėmis ir poligrafija glaudžiai susijusi knygrišyba, knygrišystė, arba knygų įrišimas. Nemažai spaustuvių turėjo knygrišyklas, jų skyrius, cechus ar dirbtuvėles savo spaudiniams, knygoms rišti. Kai knygrišys įrišinėja knygą, jis amatininkas. Bet kai pradeda puošti knygą, tai jau menas.  Kartu knyga nėra vien tik meninis knygos apipavidalinimas – tai ir knygos įrišimo būdas, ir knygos įrišimo stilius, kuriais galima atskleisti knygos dvasią, jos turinį.

Knygrišystė – tai knygų įrišimo amatas, o tada, kai knygos įrišamos meniškai, tampa ir taikomosios dekoratyvinės dailės rūšimi. Ilgainiui knygrišystė tapo menine kūryba, o skoningai įrišta knyga – meno kūriniu, kilnojamuoju kultūros paveldu.

Knygrišystė Šiaulių krašte atsirado ir plėtojosi kartu su bibliotekomis ir spaustuvėmis. Knygos daugiausia buvo įrišamos vienuolynuose ir dvaruose. Dvarininkai negailėjo lėšų savo asmeninių bibliotekų knygoms, ypač maldaknygėms, įrišti. Kartais knygos būdavo įrišamos labai prabangiai – angliška, prancūziška, marokeno ar šagrenės oda, paauksuotais krašteliais, apkalamos ir kt. Tai pirmiausia bažnytinių apeigų knygos, ištaigingi foliantai, kurių apdarai – oda aptrauktos lentos su inkrustacijomis, papuoštos metalo kampais ir sagtimis arba įspaustu odoje ornamentu. Lietuvos didikai ir bažnyčios dignitoriai reikalavo savo knygas įrišti vienodo stiliaus dailiais apdarais su juose įspaustu ornamentu ir savininko superekslibrisu.

Pirmieji knygrišiai Šiaulių krašte minimi 1702 m. Kelmėje. Maždaug XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje knygrišiai (introligator) atsirado Žagarėje. Po 1775 m. rugpjūčio pradžioje įsiliepsnojusio gaisro Naujojoje Žagarėje sudegė Leibos Vulfovičiaus, kailiadirbio  ir odininko, turtas (CVIA SA 3939, lp. 808, 814). Manoma, kad jis užsiiminėjo ir knygrišyste. 1777–1778 m. Naujojoje Žagarėje dirbo knygrišys žydas Szachna Sz. (CVIA, f. 717, ap. 1, b. 98, lp. 2–3, 7–8, 12–13; b. 139, lap. 2; CVIA, SA  4035, lp. 586–587; CVIA, SA 4058, lp. 589). Iš viso 1777–1789 m. šiame miestelyje dirbo du žydų tautybės knygrišiai. 1879 m. čia buvo jau 4 knygrišiai.

1780 m. Kražių gaisro liustracijoje nurodoma, kad tais metais sudegė Grigo Dziedzickio knygynas. Jis vertėsi ne tik knygų prekyba, bet ir mokėjo įrišti knygas, nes tarp sudegusių daiktų rasta knygrišio įrankių (Meilus E. Žemaitijos kunigaikštystės miesteliai XVI a. II pusėje–XVIII  a. Raida, gyventojai, amatai, prekyba. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1997, p.147).

Bene pirmoji lietuviška knyga, kurioje buvo aprašytas knygrišystės amatas, išleista Tilžėje 1903 m. (spausdinta pas Vaškutienę, Tilžėje). Ji vadinosi „Ką ir kaip kai kurie amatininkai dirba“. Šios knygos skyriuje „Aptaisimas knigų“ aprašomas knygos įrišėjo darbas, jo įrankiai ir kt. Šia knygele savo darbe naudojosi ir Šiaulių krašto knygrišiai (Parašas: P. N. Ką ir kaip kai kurie amatininkai dirba. I dalis (vadovėlis išsirenkant  amatą. Sutaisė P. N.), Tilžė, 1903).

Knygrišiai ir knygnešiai Šiaulių krašte  (nuo XIX a. I pusės iki XX a. pr.)
Nuo XIX a., atsiradus laisvai rinkai, knygrišyklos Šiaulių krašte formavosi kaip verslo įmonės, jos kūrėsi mažesniuose miestuose ir miesteliuose. Spaudos draudimo metais knygrišiai aktyviai prisidėjo prie knygnešystės, platino lietuvišką spaudą, kovojo už lietuviškos spaudos draudimo panaikinimą. XX a. pradžioje fotografo, spaustuvininko ir knygnešio Samuelio Ščiupako spaustuvėlėje dirbo ir knygrišiai. Jie dažnai platindavo ir lietuvišką spaudą, todėl šios dvi knygyninkystės sritys buvo glaudžiai susijusios. Iš knygnešių  atsiminimų ir žandarų kratų protokolų žinomi šie knygrišiai:

Į viršų