Šiaulių apygardos teismo teisėjas Alfredas Vilbikas, kelių knygų apie teismų istoriją autorius, jau mūsų skaitytojams papasakojo apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų, XIX amžiaus ir Pirmojo pasaulinio karo meto teismus. Dabar jis tęsia savo pasakojimą – kokie buvo teismai Lietuvoje 1918 – 1940 metais.

Už kontrabandinius nusikaltimus atsakomybė buvo taikoma pagal Muitų įstatą. Kaip ir dabar, taip ir tarpukario Lietuvoje, iš kitų šalių buvo gabenama kontrabanda. Tokių nusikaltimų pirmuosius dešimt Lietuvos nepriklausomybės metų buvo nemažai.

Kontrabandinėmis prekėmis laikytas spiritas ir net apelsinas. Tuo metu Lietuva laikėsi politikos, kad nereikėtų vežti vaisių iš kitų šalių, nes tuomet iš Lietuvos ūkininkų vaisių niekas nepirktų. Už kontrabandą buvo skiriama ne tik laisvės atėmimo bausmė paprastame kalėjime, bet ir didelės piniginės baudos, o gabentos prekės buvo konfiskavimas. Pavyzdžiui, 1927 m. 10 asmenų grupę, kaltinamą kontrabanda, Šiaulių apygardos teismas nuteisė nuo 4 mėnesių iki 1 metų laisvės atėmimo paprastajame kalėjime bei skyrė 105 519 Lt baudą solidariai.

Šiaulių apygardos teismo 1923 m. gruodžio 4 d. sprendimu Eleonora Radavičienė buvo nuteista už jos pasakytus žodžius „Jūs, bolševikai, baisesni už rusus“ kaip įžeidžiančius. 1924 m. kovo 12 d. Eleonoros Radavičienės kasacinį skundą Vyriausiasis Tribunolas atmetė, nes valdžios negerbimas pasireiškė nepadoriu elgesiu valdžios įstaigoje tarnybos laiku ir visiškai atitiko Baudžiamąjį statutą.

Šiaulių apygardos teismas 1925 m. vasario 25 d. nubaudė kaltinamąją Julę Kubilaitę už slaptą degtinės pardavinėjimą 50 litų pinigine bauda, tačiau pagal galiojančius įstatymus piniginė bauda negalėjo būti mažesnė nei 500 litų. Vyriausiasis Tribunolas, išnagrinėjęs kasacinį skundą konstatavo, kad apygardos teismas nustatė J. Kubilaitės atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o tai suteikė teismui teisę paskirti sumažintą bausmę, tačiau ne mažesnę, kaip nustatytą tos bausmės rūšiai, t. y. 50 Lt, todėl 1926 m. sausio 13 d. Vyriausiasis Tribunolas kasacinį skundą atmetė.

Taikos teisėjas nuteisė A. Raustį dviem mėnesiams paprasto kalėjimo už tai, kad 1923 m. birželio 13 d. jis įsiveržė į Marijos Grinbergienės butą ir ją sumušė. A. Raustis padavė apeliacinį skundą. Šiaulių apygardos teismas taikos teisėjo nuosprendį patvirtino.

Šiaulių apygardos teisme nuteistųjų ir išteisintųjų skaičius pagal metus buvo toks: 1922 m. nuteistas 101 asmuo, išteisinti 48 asmenys, 1923 m. nuteisti 268 asmenys, išteisinti 95 asmenys, 1925 m. nuteista 570 asmenų, išteisinti 402 asmenys, 1926 m. nuteisti 573 asmenys, išteisinti 375 asmenys, 1927 m. nuteisti 382 asmenys, išteisinti 182 asmenys.

– Ar buvo žinomų nusikaltėlių Šiaulių apylinkėse?
– Ne vienas Smetonos laikų lietuvis yra girdėjęs apie Užvenčio valsčiuje gimusį plėšiką Stepą Rickų, kuris buvo vadinamas legendiniu ir garsiausiu tarpukario Lietuvos nusikaltėliu. Tai buvo paprastas kriminalinis nusikaltėlis. 1926 metais S. Rickus buvo nuteistas už 6 vagystes, 1927 metais S. Rickus įkliuvo vogdamas Šiauliuose dviračius. 1928 m. įkliuvo dėl lagamino vagystės. 1929 metais Šiaulių apygardos teismas S. Rickų nuteisė dvejiems metams.  1930 metais vėl pagrobė lagaminą ir ūkininko daiktus. 1931 metais Šiaulių apygardos teisme nuteistas 5 metams Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjime.

Du kaliniai, tame tarpe ir Rickus, pabėgo ir 1933 m. liepos m. 23 d. apie 1–2 val. nakties išėmė langą ir per skylę įkišęs ranką atkabinėjo lango kobinius ir atidaręs langą įlindo klebonijon.  Iš viso pavogė 4356,68 lito pinigais ir brangenybėmis.

1933 metų rugpjūčio 2 d. S. Rickus už smulkų nusikaltimą buvo sulaikytas Sedos miestelio policijos. Prisistatė svetima pavarde. Pas jį buvo rastas pistoletas. Buvo nutarta jį perduoti  Šiaulių policijai.

Kelyje jis atsipalaidavęs rankas ir kojas pabėgo iš vežimo. 1933 metų rugsėjo 11 dieną apie 19.20 val. į Varnių miesto žydų liaudies banką S. Rickus įėjo ginkluotas ir pagrobė du pakus pinigų po 5 600 litų. Vedėjas norėjo iš jo atimti pinigus, todėl buvo peršautas ir plėšikas su pinigais pabėgo.

Jau 1933 metų rugsėjo 27 d. apie 19 val. į Šakynos kleboniją įsibrovė du ginkluoti  plėšikai. Vienas šovė kunigui į galvą, o kitas smogė kirviu į galvą ir jį užmušė. Pagrobė du revolverius, apie 360 litų, 1 000 litų vertės auksines monetas ir kitų gėrybių. Apie 1938 m. S. Rickus nepagautas pabėgo į užsienį.

– Kaip apsirengę teisėjai nagrinėjo bylas ?
– Pradžioje buvo rekomenduojama teismuose nagrinėti bylas apsirengus tamsiais kostiumais, tačiau ne visi tai vykdė. Kai kas naudojo savo senos tarnybos uniformas.

Teisingumo ministras nurodė visiems apygardos teismams ir Vyriausiajam Tribunolui naudoti togas su beretėmis. Sunkiai, bet tai buvo įgyvendinta. Taip pat buvo nustatytos jų dėvėjimo taisyklės. Vėliau Petro Rimšos buvo sukurtas ir patvirtintas teisėjo ženklas su užrašu: „Mes esame įstatymo vergai tam, kad būtume laisvi.“ Šitą ženklą su užrašu nešioja ir dabartiniai teisėjai.

– Ar buvo tarp teisėjų moterų?
– Pradžioje Lietuvoje tarp teisėjų moterų nebuvo. Moterims teisės suteiktos tik po 1918 m., todėl nenorėkim, kad viskas vyktų taip greitai.

Tačiau jau 1923 m. lapkričio 28 d.  pradėjo darbą pirmoji Lietuvos teisėja Elena Jackevičaitė Kauno miesto ir apskrities IV taikos teisėjo nuovadoje, nuo 1930 m. – Marijampolės, o vėliau ir Kauno apygardos Civilinio skyriaus teisėja.

Ir Šiaulių apygardos teismo teritorijoje veikusių teismų tarp vyrų teisėjų buvo ir viena moteris – Marija Korzonaitė-Milvidienė-Stepanauskienė, dirbusi 1933–1936 m. Papilės apylinkės teismo teisėja, vėliau – Alytaus ir Kauno apylinkės teismo teisėja.

Šiuo metu Lietuvoje tarp teisėjų dominuoja moterys.  

– Kaip baigėsi tarpukario Lietuvos teismų epocha?
– 1939 m. sausio 10 d. Marijampolės apygardos teismo prokuroras Pranas Baranauskas buvo paskirtas Šiaulių apygardos teismo pirmininku. Kaip ir šiais, taip ir tais laikais teisėjai buvo skiriami Prezidento, tik dabar dekretu, o anksčiau – aktu.

Iki 1940 m. Šiaulių apygardos teisme buvo paskirti keturi teismo pirmininkai. Taigi, galima sakyti, buvo tam tikra rotacija. Teisėjai dažnai būdavo perkeliami iš vienos vietos į kitą. Štai Napoleonas  Morkvėnas yra buvęs Panevėžio apygardos teismo pirmininku 1925 – 1928 m. ir Šiaulių apygardos teismo pirmininku 1928 –1939 m.  Pirmasis teismo pirmininkas Mykolas Šurna pirmininkavo 1922 – 1928 metais.

P. Baranauskas gimė 1898 m. Ukmergės apskrityje, Giedraičių valsčiuje, Maišelių kaime. Jo tėvas kilęs iš darbininkų šeimos, motina buvo namų šeimininkė. P. Baranauskas buvo baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. Turėjo du sūnus. Šiauliuose Baranauskų šeima gyveno Venclauskių gatvėje 59A (dabartinė Vytauto gatvė).   

Ilgai P. Baranausko likimas, kai 1940 m. atėjo sovietai, buvo nežinomas. Tik knygoje apie Žagarę radau puslapį su sąrašu asmenų, kurie buvo iš Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimo išvežti neaišku kur.

Pradėjęs domėtis šio apygardos teismo pirmininko tolimesniu likimu, susisiekiau su Marijampolės muziejumi, tačiau ten jokios informacijos apie jį nebuvo.

Lietuvos gyventojų genocido rezistencijos tyrimų centrui parašėme laišką prašydami, kad informuotų, ar turi kažkokios  informacijos apie mūsų ketvirtąjį apygardos teismo pirmininką P. Baranauską. Gavome atsakymą, kuriame buvo nurodyta, kad Pranas Baranauskas buvo suimtas 1940 m. liepos 20 d., kalintas Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjime, o 1941 m. rugpjūčio 26 d. pervežtas į kalėjimą Gorkyje. Paskui 1942 m. išvežtas į Unčos lagerį ir nuteistas SSRS ypatingo pasitarimo 1942 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu, pagal SSRS baudžiamąjį kodekso 58 straipsnį, 10 metų lagerio.

Pasirodo, iki tol, kol P. Baranauskas pradėjo dirbti teisėsaugos sistemoje, buvo Lietuvos kariškis ir  priklausė Tautininkų partijai. Tautininkų partiją sovietai laikė fašistine partija ir vien už tai jis buvo nuteistas.

P. Baranauskas mirė lageryje 1943 m. lapkričio 14 d., tikslios mirties aplinkybės yra nežinomos. Sužinoję, kad yra dokumentų apie jo įkalinimą ir nuteisimą, kreipėmės į Ypatingąjį archyvą ir mums pranešė, kad ten yra visa baudžiamoji byla, pagal kurią jis buvo nuteistas. Kreipėmės, kad padarytų tos bylos kopiją, ir mes ją gavome.

Cituoju išrašą iš ypatingojo pasitarimo protokolo 1942 m. gruodžio 9 d.: „Nutaria: Praną Baroną-Baranauską už priklausymą kontrrevoliucinei partijai patalpinti į pataisos darbų stovyklą dešimčiai metų, skaičiuojant nuo 1942 m. lapkričio 10 d.“

Gavęs jau šiuos duomenis, kreipiausi į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą prašydamas nustatyti jo giminaičius. Gavau atsakymą, kad jie to daryti negali. Raštas buvo persiųstas į Registrų centrą, iš kurio gavome informaciją apie tai, kad P. Baranauskas turėjo du sūnus, vienas iš sūnų Algimantas, gimęs 1928 m., yra miręs 2001 m. kovo 16 d., o kitas Vytautas gimęs 1932 m. gyvena Vilniuje, turi vaikų sūnų Giedrių Justą ir dukrą Aistę, anūkų.

Kadangi jo sūnaus vardas buvo dvigubas – Giedrius Justas, vadinasi, retas, tai „paguglinau“ ir sužinojau, kad būtent jis dirba advokatu. Tą pačią minutę paskambinau į jo kontorą. Giedrius Justas Baranauskas buvo labai nustebęs, kad kažkas jo ieško ir domisi jo tėvo, senelio ir šeimos likimu.

Pasirodo, sūnūs tėvo likimo nežinojo, nors ir ieškojo tokios informacijos, – sulaukė atsakymo iš Vidaus reikalų  ministerijos, kad jo bylos neturi ir apie jį nieko nežino. Tik apie 1962 m. pakartotinai užklausus sužinojo, kad jis mirė pataisos darbų stovykloje.

Pradėjus bendrauti su P. Baranausko sūnumi sutarėme, kad buvusio apygardos teismo pirmininko sūnus, anūkas ir provaikaitis atvažiuos pas mus. Ir jie atvyko, mes su jais pabendravome teisme, nuvažiavome į jau dabartinę Vytauto gatvę, kur jie gyveno. Apskritai, tai buvo įdomus ir šiltas susitikimas.

1940 m. birželio 19 d. teisingumo ministro įsakymu P. Baranauskas buvo išleistas atostogų nuo 1940 m. liepos 1 d. dviem mėnesiams.

Kaip papasakojo sūnus Vytautas, kad 1940 m. vasarą visa šeima poilsiavo Palangoje. P. Baranauskas esą jautė, kad jį kažkas nuolat stebi. Jie abu su žmona tarėsi ką daryti. Žmona ragino jį išplaukti, nes uoste stovėjo švedų laivas ir į jį laiveliais plaukė žmonės, norėję palikti Lietuvą, kuri jau nuo birželio 15 d. dienos buvo okupuota Sovietų sąjungos. P. Baranauskas viską gerai apsvarstė ir išvykti nepanoro, nutarė likti Lietuvoje,sakė neturėjęs politinių bylų, kitas nagrinėjęs sąžiningai, teisė pagal įstatymą, todėl neturintis dėl ko bijoti ir nematė nieko blogo pasilikti. Tačiau kai tik grįžo iš Palangos į Šiaulius, jau kitą di€ną buvo suimtas ir patalpintas į Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimą. Mama po trijų dienų negrįžus tėveliui pasakė jam, kad tėvelis išvykęs ne į Kauną, o negrįš ilgai. Jis užlindo už spintos ir apsiverkė.

Šeima iš Šiaulių išvyko į Eržvilką jos mamos ūkį.  Begyvenant atėjusi seniūnė pasakė, kad jie yra įtraukti į išvežamų asmenų sąrašą, buvo žiema jie sėdo į roges ir išvyko į Kėdainius. Mama buvo mokytoja, su tėveliu susipažino Kėdainiuose, kai jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje artilerijos pulke ir mokėsi Vytauto didžiojo universitete. Baigus persikėlė į Marijampolę ir dirbo teisininko darbą, tapo prokuroru. Tėvelio brolis gyveno Lenkų okupuotame Vilniuje. Vėliau šeima slapstėsi Kaune,

Vilniuje, nes suprato, kad gali būti bet kada išvežti, jeigu kažkas iš šeimos nuteistas įžymųjį Rusijos kodekso 58 str.

Taigi informaciją apie P. Baranausko pradėjau rinkti dar 2004 m., o su jo sūnumi susitikome tik šiemet.

– Ar prieš tai buvę teismų pirmininkai taip pat nukentėjo?
– Pats griežčiausias nuosprendis buvo skirtas P. Baranauskui, o antras nukentėjęs buvo apygardos teismo pirmininkas Peliksas Bugailiškis. Tačiau tai buvo žymiai vėliau – po karo. 1945 m. jis suimtas ir tardytas Šiaulių KGB, tačiau buvo paleistas. Draugams sužinojus, kad su juo rengiamasi susidoroti be teismo, paslėptas ligoninės automobilyje išvyko į Vilnių, kurį laiką slapstėsi Petro Vileišio namų palėpėje. 1953 m. vėl areštuotas ir 3 mėnesius tardytas saugumo rūsiuose už 1938 m. „Šiaulių metraštyje“ spausdintą miesto istorinę apžvalgą. Jam buvo inkriminuojamas sovietams nepatikęs vienas sakinys parašytas apie bolševikus. Dėl šio sakinio jis buvo nuteistas, tačiau bausmės atlikti nespėjo. Nuo tremties išgelbėjo Stalino mirtis. P. Bugailiškis Šiaulių apygardos teismo pirmininku buvo paskirtas iš karto po P. Baranausko jau atėjus sovietams. Teisme jis dirbo iki 1944 m. Ir nors sovietų valdžia labai norėjo, kad jis liktų toliau dirbti, bet P. Bugailiškis kategoriškai atsisakė. Gali būti, kad būtent dėl to ant jo buvo užpykta ir atsirado byla.

Dėl kitų pirmininkų nėra jokių duomenų, kad jie būtų nukentėję.

Į viršų