facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Tiems, kam teko praverti teismų duris, žino, kad tai ne pats maloniausias jausmas – dreba tiek rankos, tiek širdis. Tačiau nuo 2016 metų vasaros liudytojams ir nukentėjusiesiems į pagalbą skuba teismo savanoriai, kurių pagrindinė misija – padėti teisme jaustis drąsiau ir saugiau.

Šiuo metu Šiaulių apylinkės teisme pluša 12 savanorių. Tad apie tai, su kokiais iššūkiais tenka susidurti, kuo jų darbas naudingas ir prasmingas, pasikalbėjome su trimis teismo savanorėmis, kurioms teko bendrauti su sunkius išgyvenimus patyrusiais žmonėmis.

Palaikė nukentėjusias nuo telefoninių sukčių
Šiaulių apylinkės teisme savanoriaujanti Birutė Gužauskienė – senjorė. Šios moters gyvenimas nuolat sukosi aplink teismus. Tad B. Gužauskienė juokuoja, kad jai tikriausiai lemta visada būti teismuose.

Vyriausia Šiaulių apylinkės teismo savanorė dirbo įvairiose įstaigose ir įmonėse personalo skyriaus vadove ir juriste, ėjo teismo tarėjos pareigas. Tad sulaukus garbaus amžiaus apsispręsti savanoriauti teisme jai nebuvo sunku, o ir jausmas, kad gali kažkam padėti, kažkam esi reikalingas, yra labai geras.

„Teismo savanoriui to darbo nėra labai daug. Iš tiesų tikėjausi, jog būsime daugiau užimti, tačiau tas savanoriavimas teismuose prasidėjo visai neseniai, ne visi žmonės žino, kad gali sulaukti savanorių pagalbos, tad gal praėjus kiek laiko viskas labiau įsisiūbuos“, – apie savanorystę teisme kalbėjo  B. Gužauskienė.

Vis dėlto B. Gužauskienei jau teko ištiesti pagalbos ranką didelėje telefoninių sukčių byloje, teisininkų vadinamoje „Alio, mama“. Apie šią bylą, kurioje buvo 38 kaltinamieji ir 34 nukentėjusieji, šnekėjo visa Lietuva. Ji Šiaulių apylinkės teisme buvo pradėta nagrinėti 2016-ųjų rugpjūčio 30-ąją. Vienu metu teismo posėdis vyko trijose vietose: Šiaulių apylinkės teismo dviejose salėse ir Alytaus pataisos namuose. Tuomet į pagalbą suskubo ir teismo savanoriai, viena iš jų –  B. Gužauskienė.

„Man teko bendrauti su nuo telefoninių sukčių nukentėjusiomis moterimis, jas raminti, guosti.

Kitoje salėje nei kaltinamieji sėdėjusios nukentėjusiosios nematė savo skriaudikų, tai jautėsi daug drąsiau ir mane labai ramiai priėmė. Apgautos moterys sukčiams atidavė visas savo santaupas, tad savaime suprantama, joms buvo labai sunku. Taigi aš jas guodžiau, patariau savęs nesmerkti dėl geros širdies“, – apie tai, kokią misiją atliko per visą Lietuvą nuskambėjusioje byloje, pasakojo B. Gužauskienė.

Nešiojo mikrofoną
„Alio, mama“ byloje  B. Gužauskienei teko ne tik guosti nukentėjusiąsias, bet ir pagelbėti teismo posėdžių metu. Kadangi teismo posėdžiai vienu metu vyko trijose vietose, buvo naudojama speciali įranga nuotoliniams teismo posėdžiams vykdyti.

Tad B. Gužauskienė buvo įpareigota nešioti mikrofoną: „Teismo salė didelė, kaltinamųjų daug. Teisėjas dirba, sekretorė protokoluoja, tai kažkas iš savų turėjo panešioti mikrofoną, nes vyko nuotolinis teismo posėdis ir kai žmonės kalba iš vietos be mikrofono, tuomet kitose salėse nesigirdi. Tai aš prie tų kaltinamųjų taip ir vaikščiojau su mikrofonu.“

Pasak savanorės, kai vyko antras šios bylos teismo posėdis kaltinamieji į ją jau kreipėsi vardu, o taip pat davė ir naudingą patarimą: „Tarp kaltinamųjų vaikščiojau į mažą kišenėlę įsidėjusi mobilųjį telefoną. Tai vienas kaltinamasis, kurį policininkas vedė pro šalį, man patarė taip nelaikyti telefono, nes galiu jo netekti“, – patarimą, gautą iš kaltinamojo, prisiminė B. Gužauskienė.

B. Gužauskienės teigimu, „Alio, mama“ byloje prireikė daugiausiai teismo savanorių pagalbos. Kitais atvejais teismo savanoriai  padeda susiorientuoti teismo aplinkoje, teikia praktinę informaciją, susijusią su teismo procesu ir jo eiga. Vieniems tokios pagalbos reikia, kiti atsisako, tačiau moteris nė neabejoja, kad teismo savanoriai – reikalingi.

„Man teko kalbėtis su moterimi, turėjusia ištuokos bylą. Išsišnekėjome ir ji paklausė, ką tie savanoriai veikia. Aš papasakojau ir ta moteris man prisipažino, jog jei tuo metu, kai skyrėsi, ją būtų palaikęs toks savanoris, ji viską būtų išgyvenusi daug lengviau. Tad tai ir paskatina savanoriauti, nes būna tokių atvejų, kai žmogui tikrai reikia pagalbos. Gal ir nedažnai, bet būna. Kartais pakanka žmogui uždėti ranką ir parodyti, jog tuo sunkiu momentu jis yra ne vienas“, – apie savanoriavimo teismuose prasmę kalbėjo B. Gužauskienė.

Jaučiasi naudinga
Evelina Grišiūtė – jauniausia Šiaulių apylinkes teismo savanorė. Dabar jau aštuoniolikmetė Stasio Šalkauskio gimnazijos moksleivė į pirmuosius teismo savanorių mokymus vyko būdama 17-kos.

„Kai praėjusių metų balandį važiavau į Vilniuje vykusią tarptautinę teismo savanorių konferenciją, man buvo dar tik 17 metų. Po šios konferencijos Šiauliuose buvo surengi tikrieji savanorių mokymai, trukę dvi dienas, tačiau tuomet aš susirgau angina, sukilo 40 laipsnių temperatūra ir negalėjau juose dalyvauti. Na, bet radau išeitį – kadangi labai norėjau tapti teismo savanore, išvažiavau į identiškus mokymus Klaipėdoje“, – apie begalinį norą savanoriauti teisme pasakojo E. Grišiūtė.

Pasak dvyliktokės, ją visada žavėjo viskas, kas susiję su teise, tad baigusi mokyklą ji ir toliau kryptingai eis šiuo keliu. O savanorystė teisme, anot E. Grišiūtės, yra puiki proga pasisemti įgūdžių. Nors mergina neslepia, kad pirmą kartą prieiti prie teismo duris peržengusio žmogaus ir pasiūlyti pagalbą buvo išties nelengva: „Pamenu, kad pirmą kartą pasiūlyti savo pagalbą buvo labai nedrąsu, labai jaudinausi. Galvojau, ką pasakyti, kaip tas žmogus reaguos, gal nenorės, kad jam padėčiau, tačiau dabar to jaudulio nebėra.“

Dabar E. Grišiūtė Šiaulių apylinkės teisme jaučiasi lyg žuvis vandenyje. Pasako pasimetusiems žmonėms, į kokią teismo salę, pas kokį teisėją eiti, kartais nuveda ne tik iki paties kabineto.

„Tikrai jaučiuosi naudinga. Puikus jausmas, kai kažkam gali padėti, nukreipti kur reikia. Kol kas kažko guosti ar raminti man dar neprireikė, bet sutikau tokių žmonių, kurių pasiteiravus, kuo galiu padėti, jie manęs paklausė, ar negaliu jų išteisinti“, – šypseną keliantį klausimą prisiminė E. Grišiūtė.

Turi mokėti išklausyti
Dar viena Stasio Šalkauskio gimnazijos moksleivė aštuoniolikmetė Miglė Burneckytė teigia, kad jai visada patiko bendrauti su žmonėmis, tad savanoriauti Šiaulių apylinkės teisme jai – vienas malonumas: „Jaučiuosi pakankamai laisvai, man patinka bendrauti, visada patiko, o dar smagiau padėti žmonėms, kurie kažko nesupranta. Aš praėjau teismo savanorių mokymus, mokykloje – teisės ir psichologijos pamokas, taigi žinau daugiau, nei tie žmonės, kurie į teismą ateina pasimetę, išsigandę.“

Pasak M. Burneckytės, jai jau yra tekę ne tik padėti žmonėms susiorientuoti teismo aplinkoje, bet ir išklausyti išsipasakoti panorusią moterį. „Atėjo tokia moteriškė su lazdele, labai sunkiai vaikštanti,  atsisėdo ir aš paklausiau, ar jai reikia pagalbos. Tada ji man pradėjo pasakoti, kaip susižalojo koją, kaip gyvena jos vaikai. Žodžiu, išsipasakojo tokius gyvenimiškus dalykus ir paskui dar paklausė, ar gali atsistoti teismo posėdžio metu. Na, bet tada priėjo teismo sekretorė ir viską tai moteriai paaiškino“, – apie tai, kad teismo savanoriai turi mokėti išklausyti, kalbėjo M. Burneckytė.

Anot gimnazistės, padėti kitam žmogui – labai geras jausmas. Ir nors dvyliktokė dar nežino, ar savo ateitį sies su teise, tačiau tai, kad krims socialinius mokslus, – faktas, o įgyta teismo savanorės praktika jai tik pagelbės.

Nepripratę priimti pagalbos
Pirmasis Lietuvoje su savanoriais pradėjo dirbti Šiaulių apygardos teismas. 2016-ųjų vasarą savanoriai pradėjo dirbti ir Šiaulių apylinkės teisme, taip pat Vilniaus miesto apylinkės, Vilniaus apygardos, Panevėžio apygardos, Klaipėdos miesto apylinkės ir Lietuvos apeliaciniame teisme.

Norintys pradėti savanoriauti teisme turi pristatyti savo gyvenimo aprašymą ir motyvacinį laišką. Atrinkti kandidatai pirmiausia dalyvauja savanorių mokymuose ir tik po mokymų gali pradėti darbą teismuose.

Šiaulių apylinkės teismo pirmininko padėjėja (ryšiams su žiniasklaida ir visuomene) Nijolė Damulė pažymėjo, jog kiekvienam nukentėjusiajam kartu su kvietimu atvykti į teismo posėdį yra pridedamas ir lankstinukas apie teismo savanorius. Lankstinuke paaiškinama, kokias funkcijas jie atlieka, kokią pagalbą suteikia: „Savanoriai negali klausinėti apie bylą. Jie tik nuramina nukentėjusiuosius, parodo kur eiti, jeigu reikia, atneša vandens. Žmonės, atėję į teismą, dažniausiai ir klausia, į kokią salę jiems eiti, tad tie savanoriai daugiausiai yra nukreipiantys pagalbininkai. Matot, visas šis savanoriavimas teismuose – gan nauja. Todėl žmonės dar yra nepripratę priimti kitokios pagalbos. Taip pat kitiems savanorių pagalbos nė nereikia, nes jie ateina su advokatais“, – teigė N. Damulė.

Pasak N. Damulės, Šiaulių apylinkės teisme dauguma bylų yra civilinės, administracinės, tad natūralu, kad pagrindinis savanorių darbas – pagalba susiorientuoti teismo aplinkoje.

„Pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teisme, kai nagrinėjama kokia nužudymo byla, iš karto yra kviečiamas savanoris. O pas mus bylos kitokios. Taip pat kadangi mūsų teismas išsidėstęs per kelis pastatus, tai ir to tokio šurmulio nėra. Tačiau viliuosi, jog ateis toks laikas, kai žmonės supras, kas tie teismo savanoriai, supras, kad jie tikrai gali padėti, nuraminti, paguosti, ir tuomet  nesibaimins prašyti pagalbos“, – kad žinia apie teismo savanorius išplis vylėsi N. Damulė.

2017 01 21 01

Pirmieji Šiaulių apylinkės teismo savanoriai.
Asmeninio archyvo nuotr.

Į viršų