facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Žuvienę žmonės arba mėgsta, arba ne. Kaip ir žuvį. Bet, jeigu tas, kuris dievagojosi nė už ką jos nevalgysiąs, ima srėbti, mėgaujasi skoniu ir giria, tai didelis komplimentas žuvienės virėjui.

Esama daugybės žuvienės receptų. Ir, matyt, čia kiekvienas turi susirasti „savąjį“. Nėra vieno ir universalaus, nėra „pačio geriausio“. Bent jau todėl, kad komponentų šiai sriubai yra devynios galybės. Žinovai tvirtina, kad tikra žuvienė verdama tik iš žuvies bei prieskonių, kitaip ji būtų tik „sriuba su žuvimi“.

Žuvienė verdama iš vienos ar kelių rūšių žuvų. Nepaprastai skani žuvienė verdama iš mūsų vandenyse pagaunamų pūgžlių. Tinka ir kitos žuvys, taip pat ir jūrinės. Tik kai kurios gėlavandenės žuvų rūšys, tiksliau, jų galvos su žiaunomis, gali suteikti viralui kartumo. Tad galvas geriausia pašalinti prieš verdant – nieko čia nebesutaupysime...
Jeigu norime stipraus žuvies aromato sriuboje, žvynus paliekame, tik išvirtą sriubą teks perkošti.

Toliau patiekiamas žuvienės receptas su menke, į kurį įeina ir bulvė. Šio meno žyniai (žinovai) pasakytų, jog dėti bulvę ar morką į žuvienę yra šventvagystė, bet ką jau čia... Nebūsime labai kategoriški. Juolab, kad bulvė lietuviui – šventas augalas.

Ir taip mums reikės 1 didesnės bulvės, 1 svogūno, 1 šaukštelio juodųjų pipirų (žirneliais), 2 lauro lapų, 1 pluoštelio petražolių, 1 pomidoro (nebūtinai), 300 g menkės filė, 40 ml degtinės (nebūtinai), 1,5 litro vandens. Vėl gi, žyniai pasakytų, jog sriubai geriausiai tinka tas vandenėlis, kuriame žuvis plaukiojo, bet jeigu važiuotume į jūrą pasisemti vandens, žuvienės savikaina labai išaugtų...

Bulvę ir svogūnus supjaustyti kubeliais, užvirinti vandenį ir sudėti. Menkę pjaustome gabaliukais, pomidorus – kubeliais. Susmulkiname petražoles.

Sudedame į puodą menkę, lauro lapus, pipirus ir supilame degtinę. Pasak vieno gruzino kulinaro, degtinė arba šlakelis konjako „sutaurina“ viralą. Ką tas reiškia – aiškino labai miglotai, todėl manyčiau, kad vis dėlto degtinę reikėtų vartoti pagal jos tiesioginę paskirtį.

Jeigu žuvienė verdama gamtoje, norint viralui suteikti stipresnį laužo kvapą, į puodą su žuviene trumpam įmerkiame iš laužo ištrauktą degantį nuodėgulį. Aišku, šis metodas netiks verdant žuvį bute, todėl čia lauro lapus truputį padeginame ir sumetame į sriubą. Tegul ir ne visai, bet efektas bus kažkiek panašus...

Į virimo pabaigą (žuvienė verdama apie valandą, ant nedidelės liepsnos) suberiame druską, pomidorus ir, kai vėl užverda, nukaičiame.

Išpilstome į lėkštes, apibarstome žalumynais, pašlakstome alyvų aliejumi. Skanaujame.

Kūrybingiems ir mėgstantiems eksperimentuoti virėjams čia atsiveria išties didelės galimybės: juk galima į žuvienės sudėtį įtraukti vis naujus,  kiek egzotiškus ingredientus: imbierą, krapus, aitriąją papriką, sezamo sėklas, vasabi krienus, žaliąsias citrinas, pankolius, ciberžolę... Ir kaskart gausime vis kitokį rezultatą, kurio nerastume aprašyto jokioje kulinarijos knygoje.

Į viršų