Šios žuvys paplitusios Viduržiemio bei Juodojoje jūrose, Šiaurės Rytų Atlante. Pasižymi geru, švelniu skoniu, sakoma, jog vilkešerį gali valgyti net tas, kas apskritai žuvies nemėgsta.

Žuvis nuvaloma specialiu gremžtuku. Tada išplaunama. Jeigu neturite jokio įnagio žvynams pašalinti, bandykite valyti peiliu. Žinoma, galima kepti ir su žvynais, tik tada prieš valgant odelę teks nulupti ir išmesti.

Gali kilti klausimas, o ką daryti su galva? Jei žuvis kepate svečiams, galvą galima palikti – gražiau atrodo, bet kitais atvejais verta nupjauti ir išmesti – kam vartoti papildomus riebalus kepimui? Nebent pritariate Tasmanijos čiabuvių nuostatai, jog suvalgydami gyvūno kūno dalį, įgyjate tų pačių savybių, kurių turėjo suvalgytas organas. Pavyzdžiui suvalgėte uodegą – pagerinote savo reproduktyviąją funkciją ir visa, kas su ja susiję. Suvalgėte koją – tapote eiklesni, galvą – išmintingesni ir t. t. Tačiau kas dabar Lietuvoje tikėtų tokiais vėjais? Taigi... Todėl nupjaukite ir išmeskite.
Nuplautus vilkešerius kiek nusausiname popierine servetėle ir suprieskoniuojame: truputis šviežių citrinos sulčių, druskos, pipirėlių maltų... Jei mėgstate stipresnį aromatą, vidun įdėkite rozmarino. To tikrai gana.

Suprieskoniuotus vilkešerius marinuojame dvi valandas arba ilgiau, o tada jau galima kepti.

Kepame svieste, pavartydami, kol šonai gražiai paruduoja. Neperkepkite, nes tada žuvis išsausės bei taps neskani.

Tiekiame su bulvių koše ir šviežių daržovių salotomis. Jeigu nesate prietaringi, įsipilkite taurę baltojo vyno – labai tinka.

Į viršų