Iš lūpų į lūpas perduodamas atsitikimas, kaip viena lietuvė anuomet nuvažiavo į Rusiją ir valgykloje paprašė „Mne koldunov“, t. y. įdėkite man burtininkų, o norėta pasakyti „Įdėkite man koldūnų“. Valgyklos darbuotoja tik paklausė: „A vedmy nenado?“ (O raganos nereikia?), nes žodis „koldun“ rusų kalba reiškia burtininką.

Yra daugybė koldūnų receptų, o pats pavadinimas, manoma, atklydo iš ugrofinų kalbų ir reiškia „duonos ausis“ arba „tešlos ausis“. Koldūnai labai populiarus valgis tiek pačioje Rusijoje, tiek kaimyninėse tautose.

Manoma, kad pats patiekalas senovėje per pietų Uralą į Rusiją pateko iš Kinijos. Senovėje koldūnų įdarui naudodavo laukinių paukščių, tokių, kaip putpelės arba kurapkos, kiaušinius.

Aišku, laikai keičiasi ir žmonių skonis keičiasi. Dabar tradicinis koldūnų įdaras susideda iš 45 proc. jautienos mėsos, 35 proc. avienos ir  20 proc. kiaulienos. Esant galimybei dar įmaišoma briedienos, lokienos arba net kaulų smegenų. Taip pat daromi koldūnai ir su vištiena, ir su žuvimi, su grybais bei daržovėmis.

Sibiro gyventojai į koldūnams skirtą mėsos faršą dėdavo smulkinto ledo arba įpildavo ledinio vandens ir palikdavo šaltyje. Su tokiu įdaru koldūnus lengviau formuoti, o išvirus įdaras būna ypač švelnus ir sultingas.

Be abejo, kiekviena tauta turi savo koldūnų gamybos paslapčių, o mes pakalbėsime tik apie vienus iš jų – rusiškus koldūnus. Taigi čia tradicinis jų receptas, be egzotiškų priedų.

60 koldūnų reikės 1 kiaušinio, 1 stiklinės vandens, 1 šaukštelio druskos, 600 g miltų. Įdarą darysime iš 250 g jautienos faršo bei 250 g kiaulienos faršo, pagal skonį smulkiai įpjaustydami česnako, svogūną,  paskanindami druska bei maltais juodaisiais pipirais.

Ką gi, pasiraitojame rankoves ir kimbame į darbą.

Ant švaraus paviršiaus pilame krūvelę miltų ir į joje padarytą duobutę įmušame kiaušinį, beriame žiupsnį druskos bei pilame truputį ledinio vandens. Tam vandenį galima palaikyti kelias valandas šaldytuve. Su lediniu vandeniu daryta koldūnų tešla būna tvirta ir ją galima iškočioti labai plonai, dėl to koldūnų skonis tik gerėja.

Po truputį pilame vandenį, suminkome tešlą. Tas procesas trunka apie 10 minučių. Tešlą pridengiame drėgna skepeta ir paliekame pastovėti 30 minučių.

Ruošiame įdarą. Labai smulkiai peiliu sukapojame svogūną ir česnaką. Faršą pasūdome, pabarstome pipirais. Suberiame smulkintą svogūną bei česnaką, viską gerai suminkome.

Metas formuoti koldūnus. Puiku, jei šitam darbeliui galite pasitelkti savo šeimyną. Malonūs pašnekesiai pirštams lipdant koldūną po koldūno turi savybę cementuoti kolektyvą, mūsų atveju – šeimą. Bet jei dėl kokių priežasčių pasitelkti pagalbos nėra galima, tiek jau to.

Tešlą padalijame į keturias dalis. Tris dalis paliekame uždengtas, o iš ketvirtos sukočiojame apie 2 centimetrų storio „virvutę“. Ją supjaustome 1,5 centimetrų ilgio gabalėliais, kuriuos po vieną dedame ant miltais pabarstyto paviršiaus ir iškočiojame ploną, plokščią „blyną“.

Ant kiekvieno „blyno“ dedame po pusantro šaukštelio įdaro, sulenkiame pusiau taip, kad gautume pusmėnulio formą, užsandariname pirštais pakraštį, sujungiame priešingus pusmėnulio galus ir suspaudžiame pirštais, kad jie tvirtai suliptų.

Padarytus koldūnus dedame ant miltais pabarstyto padėklo ar pjaustymo lentos ir perkeliame į šaldytuvą. Šitaip padarome ir visus likusius koldūnus.

Padaryti koldūnai iškart verdami arba dedami į šaldiklį ilgesniam laikymui. Tam koldūnai sudedami vienu sluoksniu ant miltais pabarstyto padėklo, o kai sušąla, perdedami į paketus arba kitokią tarą.

Koldūnai verdami nedidelėmis porcijomis, silpnai pasūdytame vandenyje. Kai tik jie iškyla į paviršių, išgriebiame kiaurasamčiu.

Tiekiame su grietine, sviestu arba su įvairiais padažais.