facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Laikoma, kad skėtinė žvynabudė – pats didžiausias ir bene pats gražiausias Lietuvoje augantis grybas. Be viso to, žvynabudės (o jų esama keleto rūšių) – tikras kulinarinis delikatesas, žinoma, jas tinkamai paruošus.

Jaunas skėtinukes galima naudoti salotoms, kepti – be jokio papildomo apdorojimo. Tačiau žinotina, kad žvynabudės turi ir pavojingų žmogaus sveikatai antrininkių – panašiai atrodančių nevalgomų ar net nuodingų grybų. Svarbu jų nesupainioti.

Žvynabudės pasirodo rudens pradžioje ir auga mėnesį ar kiek ilgiau dažniausiai aikštelėse, prie keliukų ar miško pakraščiuose. Žinoma, yra ir visokių išimčių. Vienais metais pirmąsias žvynabudes radau dar prieš Jonines.

Kaip atrodo skėtinukės, prieš kokius dešimt metų parodė buvęs bendradarbis, irgi mėgėjas grybauti. Nuo tada jos tvirtai prigijo šeimos virtuvėje. Kasmet jų ieškome ir randame, o radę džiaugėmės, ko gero, labiau negu baravykais. Beje, iš vienos didesnės žvynabudės galima paruošti vieną ar dvi šio patiekalo porcijas.

Iš žvynabudžių galima paruošti nemažai skanių valgų, tačiau keptos plakinyje, ko gero, yra elitinių restoranų vertas patiekalas.

Parsineštas jaunas žvynabudes (jų lakšteliai turi būti balti) nuplauname šaltu (geriau tekančiu) vandeniu, švelniai pirštų galais „nutrindami“ rusvus žvynelius. Rudą viduriuką su visu kotu išpjauname peiliu – jo neprireiks.

Jei grybas didelis, jo galvutę padalijame į dvi arba keturias dalis.

Dubenėlyje išplakame kiaušinius. Į kitą platesnį dubenį įsipilame miltų. Žvynabudžių galvutes arba jų dalis apvoliojame plakinyje, tada – miltuose ir dedame į įkaitintus keptuvėje riebalus. Tam tinka sviestas arba aliejus. Kepame ant nestiprios liepsnos ir iš abiejų pusių, kol žvynabudės įgauna gražią rusvai auksinę spalvą ir spėja perkepti. Tai trunka apie 4-5 minutes.

Garnyrui išsiverdame bulvių košės. Su plakinyje keptomis žvynabudėmis labiausiai tinka marinuoti burokėliai arba jų salotos. Tinka ir švelniai įrūgę agurkėliai.

Jeigu kepant grybas nesutrupėjo – apskritos saulutės lėkštėje pradžiugins kiekvieną. Jeigu grybą teko supjaustyti, patikėkite, jo skonis dėl to nė kiek nenukentėjo.

Prieš dedant tašką, norisi pastebėti, kad dar dažnai miškuose randu nuspardytų ar kitaip suniokotų skėtinukių (taip dar vadinamos skėtinės žvynabudės). Auksinė taisyklė: nepažįsti grybo – apeik jį. Sakoma, jog tik barbarai griauna ir naikina tai, ko nepažįsta. Tačiau vieną ar du kartus per metus į mišką ištrūkstančius vartotojus miesčionis būtų per didelė garbė vadinti barbarais – tiesiog apgailėtini tamsuoliai…

2018 10 05 37

Skėtinė žvynabudė – vienas iš gražiausių mūsų miškų grybų.
Autoriaus nuotr.

Į viršų