facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne tik kuria fotografijos meną, bet gerokai anksčiau jis kūrė ir videofilmus. Doc. dr. R. Venckus neslepia, kad jį žavėjo kinas ir būtent kino magija paskatino kurti filmus. Šiandien jis konstatuoja, kad žavingiausi istorijos puslapiai yra begarsio kino. Kviečiame skaityti jo straipsnį apie begarsį kiną. Vėliau pasirodys ir šio straipsnio tęsinys.  

Vienu didžiausiu pasaulio stebuklu galima laikyti kinematografo išradimą. Kinas pakeitė žmonių komunikaciją, pramogos ritualus ir net egzistencijos suvokimą.

Mane pirmiausiai žavi kino išradimas, todėl dar prieš 15 metų ryžausi savarankiškai studijuoti kino istoriją.

Atmenu, kai vieną kartą savo mamai pasakiau. jog planuoju studijuoti kino kritiką ir ne bet kur, bet Maskvoje – seniausioje kino mokykloje pasaulyje. Tąkart mano mama išties suglumo. Deja, kino kritikos nestudijavau jokioje aukštojoje mokykloje, bet visada skirdavau laiko savarankiškam studijavimui. Prieš dešimtmetį teko dėstyti ir kino istoriją universitete.

Patys nuostabiausi kino raidos etapai man yra begarsio kino, tad toliau šiame straipsnyje noriu pasidalyti su jumis savo žiniomis apie begarsį kiną.       

Ankstyvoji kinematografo išradėjai vaizdo kūrybos ir projektavimo techniką tobulino kurdami senovinių mitų, religinių istorijų ir siaubo istorijas. Kūrėjai siekė efekto, sukeliančio iš anksto suplanuotą žiūrovų reakciją. Plėtojant technologijų eksperimentus buvo suformuoti pagrindiniai kino dėsniai.       

Pirmąsias filmo kūrybos užuomazgas galima aptikti dar XVII a. viduryje. Visuose didesniuose Europos miestuose keistuoliai iliuzionistai naudojo „laterna magica“, kurią išrado olandų fizikas Christianas Huygensas (1629–1695). Istorijos šaltiniuose šis išradimas taip pat yra priskiriamas Jėzuitų vienuoliui, vokiečiui Athanasiusui Kircheriui (1602–1680). Jo išradimas yra vadinamas „šviesos paveikslų“ spektakliu.

„Laterna magica“ (dar vadinama „stebuklingu žibintu“) – tai medinė arba skardinė dėžė, iš kurios yra skleidžiama šviesa. Kaitaliojamais spalvotais stiklo paveiksliukais ir objektyvais priešais šviesą dirbtinio rūko fone buvo atvaizduojamos judančios žmonių figūros, mitiniai veikėjai ir gamtos reiškiniai.

Nors ir sunku nustatyti šio prietaiso atsiradimo metus, bet jau XIII a. anglų mokslininko Roger Bacon (1214–1292) raštuose galima aptikti šio stebuklingo žibinto pėdsakų, o Renesanso laikotarpiu mokslinius eksperimentus vaizdo projekcijos srityje darė Leonardo da Vinci (1452–1519).        

Apie 1795 metus, romantizmo laikotarpiu, didelį susidomėjimą kėlė belgo Etienne Gespard Robert (Robertson; 1763–1837) „laterna magica“ fantasmagoriniai pasirodymai. Jų metu autorius inscenizuodavo raganų, velnių, protėvių dvasių iškvietimą.

Blausiai šviečiančių kaukolių, skeletų, grandinių fone stebuklingu žibintu pasirodydavo mažutės figūros. Vėliau jos didėdavo lydimos žaibų, blyksnių, griausmo garsų. Pasirodymų kulminacijose figūros užgoždavo visą erdvę. Tamsoje dažniausiai pasigirsdavo aktoriaus balsas, įsakantis uždavinėti klausimus.

Tikroviškiems efektams išgauti Robertson pasitelkdavo garso kūrėjus, istorijų pasakotojus, paveikslėlių dailininkus. Šiurpūs pasirodymai buvo rengiami apleistuose vienuolynuose, negyvenamuose namuose, koplyčiose ir net kapinėse.       

Vaizdo įamžinimo celuloido juostoje ir jo demonstravimo idėja kilo skirtingose šalyse ir beveik vienu metu. Pirmasis idėją pasiūlė ir realizavo prancūzas Louis Aime Auqustin Le Prince (1841–1890). Tačiau kokybiškiau technologiją pritaikė praktikoje amerikiečiai Thomas Alva Edison (1847–1931) ir W. K. Laurie Dickson (1860–1935),  o anglas William Friese-Greene (1855–1921) įvedė 35 mm juostos formatą.

Vokietis Max Skladanowsky (1863–1939) ir prancūzai broliai Louis (1864–1948) ir Auguste Lumiėre (1862–1954) pirmieji kino juostą išpopuliarino filmo gamyboje.        

Prancūzai Louis ir Auguste Lumiėre surengė pirmąjį viešą pasaulyje kino seansą. Jis įvyko 1895 m. gruodžio 25 d. Paryžiuje, Kapucinų bulvare įsikūrusios Grand Cafe rūsyje. Broliai pristatė savo pirmąsias dokumentines juostas, kuriose buvo įamžinta bereikšmė smulkiosios buržuazijos kasdienybė. Neįprastas „judančiųjų fotografijų“ realumas žiūrovams sukėlė siaubą ir nuostabą, o jau legenda tapusios juostos „Traukinio atvykimas į La Ciotat stotį “ demonstravimo metu publikos tarpe kilo sąmyšis ir panika.

Laikui bėgant kinematografų domėjimasis kasdieniu natūralizmu ėmė blėsti, išradingesni kino kūrėjai ieškojo naujų kinematografijos formų, kurie pralenkė brolių Lumiere stebuklą. 1902 m. George o Melies (1861–1938) sukūrė pirmąjį mokslinės fantastikos kino filmą „Kelionė į mėnulį“. Kūrėjas buvo žinomas kaip prancūzų iliuzionistas, mechanikas, prodiuseris, režisierius, scenaristas, scenografas, operatorius, aktorius. Šiandien jis laikomas pirmuoju siužetinio kino tėvu. Melies įkūrė „Star film“ kino studiją, kuri išleido apie 500 filmų, tačiau išliko iki šių dienų tik 140.   
    
Melies filmuose buvo panaudotas pirmasis montažo triukas – jungiant kadrus į vieną visumą sumontuojamas kelių sekundžių persiliejimas. Menininkas gausiai naudojo persidengiančius kadrus, dvigubas ekspozicijas, dirbtinį apšvietimą, fejerverkus ir optines dvigubo bei retušuoto kadro iliuzijas. Jo žymiausi fantastiniai filmai: „Žmogus gumine galva“ (1901), „Pelenė“ (1899).

Jis savo filmuose taip pat atkūrė ir istorinius įvykius bei biografinius motyvus („Benvenuto Cellini“, 1904), režisuotų tikrų istorijų ekranizacijas („Dreiguso meilės istorija“, 1899).

Tačiau jo populiariausias sukurtas filmas buvo „Velnio namai“. 3 min. trukmės kūrinys laikomas pirmuoju pasaulyje sukurtu siaubo filmu. Filmo veiksmas mus nukelia į viduramžių pilį, kur skrajoja šikšnosparniai. Staiga ekrane pasirodęs velnias mosteli ranka ir iš katilo išlipa graži moteris, lydima kitų požemio atstovų: raganų, šmėklų, skeletų ir t. t. Vienam iš personažų parodžius kryžių šėtonas virsta dūmų kamuoliu ir išnyksta.

Kaip ir kitų kino juostų, taip ir šios vaizdinė kalba yra kupina vaikiško naivumo, nežabotos fantazijos, puošnaus baletą primenančio ritmo, parodijos, sugebančios bet kokią blogio situaciją ar mokslinę utopiją paversti visišku farsu.

Visa tai puikiai vainikuoja žymiausias menininko filmas „Kelionė į mėnulį“. Šis pirmasis pasaulyje mokslinės fantastikos filmas yra sukurtas remiantis Jule Verne (1828–1905) ir H. G. Wells (1866–1946) romanu. Kurdamas šį filmą Melies specialiai sukūrė 30 skirtingų sceninių sprendimų. Nors iliuzijai sukurti pasitelkė daugybę optinių efektų, tačiau filmo aktorių veiksmuose nėra išplėtotos gelmės.      

1911 m. Melies parduoda savo verslą ir ilgainiui jo įkurta įmonė tampa viena stipriausių pasaulyje. Ilgą laiką su ja gebėjo varžytis tik Prancūzų „Gaumont“, kuriai sėkmę atnešė pirmoji moteris režisierė Alice Guy Blanche (1897–1906), sukūrusi apie 300 trumpametražių juostų, taip pat Victorinas Jasset (1862–1913), sukūręs pirmuosius žymius kriminalinius serialus, Louis Feuillade (1873–1925), nuo 1806 m. sukūręs daugiau nei 800 filmų ir parašęs 100 scenarijų.       

Melies suprato, kad kuriamoms iliuzijoms trūksta dramatiškų elementų, todėl savo pirmuosius sukurtus fantastinius filmus menininkas demonstravo savo įrengtame ir vadovaujamame Robert Houdin teatre.       

Louis Feuillade (1874–1925) laikomas pirmuoju kino serialų kūrėju. Žymiausias jo kūrinys „Fantomas“, sukurtas 1913 m. pagal anuomet labai populiarų žurnalistų Pierre Souvestre (1874–1914) ir Marcei Allain (1885–1969) tęstinį romaną.

Feuillade sukūrė penkių kriminalinių – fantastinių filmų seriją, kurios pagrindinis herojus – nesugaunamas banditas Fantomas. Jis akis maskuoja juodu raiščiu, sugeba bet kuriuo momentu keisti žmogaus pavidalą ir pasprukti nuo policijos. Prieš Fantomą kovoja detektyvas Juve ir žurnalistas Fandor. Serialas pelnė simpatijas, nes anuomet žiūrovai žavėjosi šiuo negatyviu herojumi, įžvelgė jame ir blogio įsikūnijimą, ir patrauklų anarchistą romantiką.      

Kiti Feuillade sukurti sensacingi serijiniai filmai „Les Vampires“ (1915), „Judex“ (1916–1917). Šiose juostose gausu kriminalinės įtampos, ir fantastikos, prisodrintos aliuzijomis į satanizmą. Seriale „Les Vampires“ kiūrėjas vaizdavo gaujos „Vampires“ nuotykius, kurie šiurpino visus Paryžiaus visuomenės sluoksnius. Gaują persekiojo žurnalistas Philippe Guėrande ir jo draugas Oscar-Cloud Mazamette, pats kažkada buvęs gaujos nariu. Nusikaltėlių organizacijai vadovavo skirtingi vedliai, gebantys įgyti vis kitokį pavidalą. Jie naudojo to meto pačią moderniausią techniką.

Trečios serijos žiūrovų simpatijas pelno personažas Irma Vep, kurios vaidmenį atliko Feuillade atsitiktinai atrasta aktorė Jeanne Roques Musidora (1889–1957). Jos kuriamas personažas pasižymėjo rafinuotomis maskuotėmis ir įžūliais kriminaliniais išpuoliais, dažniausiai vilkėjo juodą aptemtą kostiumėlį. Jaunų paryžiečių tarpe aktorė įgijo milžinišką populiarumą.

Pasirodęs ekranuose šis filmas susilaukė ne tik gerbėjų bet ir priešų reakcijų. Kūrinys buvo gretinamas su pirmojo pasaulinio karo žiaurumais. Vėliau sukurtas serialas „Judex“ (1916–1917) tapo dar populiaresnis.       

Taigi pirmąją, ankstyvąją kinematografiją sparčiai skatino vystytis menininkų smalsumas ir technologijų tobulinimas.

Skaitytojams norime priminti, kad doc. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Doc. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Į viršų