Kartą susiruošėme į mišką grybauti. Paprastai tokiais atvejais pietus ruošiu ant žarijų – tam vežiojuosi kepsninę arba šašlykinę. Bet tą kartą pajutau, kad mėsos kepsnių nebenoriu. Ir ant žarijų kepta žuvis jau kiek pabodo. Taigi norėjosi naujo, nepatirto skonio. Ir čia tuoptelėjo mintis: koldūnai! Niekad nesu jų kepęs ant grotelių, nesu girdėjęs, jog kiti taip ruoštų koldūnus, bet vidumi jutau, jog iš tos užmačios turėtų išeiti kažkas gero...

Tačiau mano koldūnai miegojo žiemos miegu šaldytuvo kameroje. Pažadinus juos reikėtų greitai išvirti, kitaip gražuoliai sulimpa į vieną beformę masę. Taigi susidūriau su problemėle, kaip nusivežti ir iki pietų išsaugoti koldūnus nesulipusius?

Kiek pasvarstęs, koldūnus apvoliojau aliejuje – kiekvieną individualiai ir iš visų pusių. Sudėjau į maistinį plastiko indelį, pabarsčiau maltais pipiriukais, kariu ir uždengiau dangteliu.

Iki pikniko pradžios koldūnai pilnai atšilo, tačiau nesulipo – saugojo riebalų plėvelė.

Metui atėjus, beliko juos išdėlioti ant grotelių ir iškepti ne itin aukštoje temperatūroje virš žarijų.

Patiekiau su pomidorų padažu. Nepatikėsite, bet manojo eksperimento rezultatas gavosi toks, kad pavalgius norėjosi pirštelius aplaižyti... Pabandykite ir įsitikinsite patys. Nestandartiniai sprendimai kulinarijoje – visokių kulinarinių atradimų laidas.

Į viršų