Prasidėjo važinėjimo į gamtą bei gamtos teršimo sezonas. Atrodytų, jog bulves lauže moka kepti dargi pradinukai, tad ir daug kalbėti čia neverta. Gal ir taip, tačiau keletas žemiau išguldytų minčių gali praversti kiekvienam.

Kepimui rinkitės vienodesnio dydžio bulves, kitaip vienos iškeps ir gal net spės sudegti, kol kitos tik apšils šonus.

Geriau tam rinktis šviežiai užaugusias negu rūsyje žiemojusias bulves.

Paprasčiausias bulvių kepimo būdas – iškūrenti laužą ir, sumetus bulves, jas apkasti žarijomis bei karštais pelenais. Tačiau šis būdas turi vieną trūkumą: kol nulupsite ir suvalgysite iškepusias bulves, būtinai išsipaišinsite. Gerai dar, jei netoliese telkšo koks vandens telkinys arba teka upė...

Bet per vis geriau bulves nušveisti šepetėliu ir suvynioti į foliją. Tada iškeptos žarijose bulvės žadins apetitą savo auksiniai rudais šonais bei subtiliu aromatu. Tokias galima valgyti su visa žievele.

Be abejonės, prie keptų bulvių reikia druskos. Tai „programa minimum“. O dar geriau ir keli kąsneliai sviesto. Prie keptų žarijose bulvių taip pat tinka savadarbės arba pirktinės varškės užtepėlės. Iš prieskonių – česnakai, krapai, druska. Esu matęs ir gatavų prieskonių šitokiam bulvių paruošimo būdui.

Dažniausiai bulvės kepamos žarijose išdegus laužui, tačiau visai sėkmingai iškepa ir šašlykinėje, tik čia daug jų pridėti neverta, kitaip nuslopins žarijas ir liks pusžalės.

Į viršų