facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Visai tikroviškas ir nė trupučio neprasimanytas kulinarinis vaizdelis su receptu)

Landžiodams po socialinius tinklus kažkaip pamačiau videoklipą: smagiai muzikėlei grojant nematomos rankos plakė kiaušinius, virė žiedinį kopūstą ir tarkavo sūrį. Vaizdus lydėjo prancūziški užrašai... Jei Ilfo ir Petrovo kūrinio herojėasEločkos Žmogėdros žodynas ribojosi keliomis dešimtimis žodžių ir jaustukų, mano prancūzų kalbos žinios dar prastesnės... Todėl tik stebėjau ir užsirašinėjau...

Ar bereikia sakyti, jog kulinarinė idėja net labai patiko: žiedinis kopūstas apverdamas pasūdytame vandenyje, pašalinamas kotas ir į tą ertmę prikemšama faršo. Suvyniojamas į foliją, dedamas į orkaitę ir kepamas, o prieš pabaigą žiedinis kopūstas apipilamas kiaušinių, miltų ir tarkuoto fermentinio sūrio plakiniu. Puiku ir paprasta, ar ne?

Kur gi! Viriau tą žiedinį kopūstą ir svarsčiau, kaip čia patiekalą pavadinus? Žiedinis kopūstas šiek tiek priminė didelį kaštoną, o Paryžiuje, labai jaukiame mieste, kuriame teko būti du kartus, kaštonų išties daug. „Paryžiaus kaštonas?“ – svarsčiau toliau. O gal „Paryžietiška fantazija“?

Kai apvirtas žiedinis kopūstėlis ataušo, aštriu peiliu atlikau jam operaciją: pašalinau storą kotą. Pašalinau lengvai ir greitai, kaip patyręs chirurgas apendicitą, tačiau kulinarinė fortūna čia man pakišo citriną: gražus, baltas, apvirtas žiedinis kopūstas subyrėjo, suiro it kortų namelis... Ir jau nieko nebuvo galima padaryti: nei susiūti, nei suklijuoti... Žiūrėjau į pabirusius ant stalo kopūsto žiedynus ir galvojau: „Ką dabar daryti? Ką dabar iš jų pavyks sukurti?“

„Reikia improvizuoti ir viską pateikti taip, tarsi kitaip ir būti neturėjo!“ – šmėkštelėjo išganinga mintis.

Mintis, žinoma, gera, bet vien jos negana. Reikėjo kažkokios jungiančios idėjos, pagal kurią viską galėčiau suverti tarsi šašlykus ant iešmo. Ir čia šovė antra nemažiau išganinga mintis, o kartu – ir patiekalo pavadinimas: „Suirutė Paryžiuje“! Suprantate: žiedinis kopūstas su-i-ro! Todėl ir suirutė. Ir neklauskite, kokia tai aliuzija į realų Paryžiaus gyvenimą. Nežinau. Tiesiog teisingas pavadinimas ir kažkas naujo.

O kad jau suirutė, tai ir būsimasis patiekalas kažkokiu būdu privalėjo ją priminti: toks lengvai padrikas, tačiau panaudojant visus pasiruoštus ingredientus.

Kopūsto žiedynus išdėliojau į kepimo skardą. Gražu. Sekantis žingsnis – kaštono dydžio kukuliukų formavimas iš jautienos faršo. (Be abejo, prieš tai faršas buvo suprieskoniuotas, svogūnėlis įpjaustytas ir visa kita.)

Tada kiekvieną kukuliuką aptepiau kiaušinių, miltų bei tarkuoto fermentinio sūrio plakiniu ir išdėliojau tarp žiedynų bei aplink juos. Kadangi naudojau kaimiškų vištų kiaušinius, ryški geltona jų trynių spalva čia labai tiko.

Visą tą gėrį pabarsčiau Provanso žolelėmis (prancūziškos!)

Kitas žingsnis – pašlakstyti kompoziciją alyvuogių aliejumi, pabarstyti maltais pipirais bei pašauti 15 minučių į 180 laipsnių temperatūros orkaitę.

Kol „Suirutė Paryžiuje“ šildėsi orkaitėje, paruošiau šviežių daržovių salotas. Norimomis proporcijomis imame pomidorus, ridikėlius, laiškinius svogūnus, burokėlių lapelius ir agurką. Truputį pasmulkiname, užberiame druskos (naudojau Himalajų druską), pašlakstome citrinos sultimis ir alyvuogių aliejumi. Gražu, jei dar rasite šaldytuve pluoštelį krapų. Liko tik viską išmaišyti.

Žinodamas, kad lietuviai be bulvių garnyro beveik nieko nevalgo, išviriau ir keletą šitų daržovių. Tačiau patiekalas buvo toks sotus, kad bulvyčių kaip ir neprireikė...

Štai ir visas pasakojimas apie patiekalo „Suirutė Paryžiuje“ atsiradimą. Mums jis patiko.

O kad jau patiekalas turi prancūzišką pavadinimą, nepakenks ir taurė sauso vyno prie jo. Nebijokite draudimų. Jeigu kas, mus apgins NATO. (Šypsausi).

Baigdamas noriu pacituoti vieną šiai progai tinkamą paryžietišką kalambūrą; „Sena Notrdam buduar reno eifele le luvr citroen“, kas išvertus reiškia „Šedevrą galima sukurti dargi iš kiekvienos citrinos“.

Iki naujų susitikimų!

2018 05 11 35

Į viršų