(Recepto autorius primena, kad bet koks tekste esančių žodžių panašumas į keiksmažodžius yra atsitiktinis.)

Ėmiau čia kada ir prisiminiau anų laikų buitį. Kaip ir daugelis jaunų šeimų gyvenome įmonės bendrabutyje, svajodami apie tą laiką, kai turėsime savo pastogę. Ir santykiai tarp žmonių buvo tada kitokie – vadinome vieni kitus draugais, ne ponais – gal todėl? Na, žinoma, viena kita kiaulė pasitaikydavo ir tada, tačiau bendros tendencijos buvo kitokios: gyvenome draugiškai, svetingai, buvome pasirengę padėti vieni kitiems ir varge, ir prie stalo. Ir dažnai, savaitgaliams atėjus, koridoriaus gale esančioje virtuvėje imdavo sklisti mielas širdžiai kvapas – kuris nors kaimynas kepdavo kiaulės pusgalvę... Gal pasikvies? Hmm!

Šitas paprastas, bet labai skanus valgymėlis buvo prieinamas visokio deficito laikais, todėl ir populiarus. Ir greitai paruošiamas, o sugadinti galima buvo tik gerai pasistengus... Be to mūsų skonis dar nebuvo sugadintas su hormonais ir antibiotikais užaugintų paukščių bei gyvulių biomasės. Bet grįžkime į mūsų laikmetį...

Pradėkime nuo to, kad reikės kiaulės pusgalvės. Kur pirkti – jūsų pasirinkimas. Svarbu, kad ji būtų šviežia, įmitusi, be nereikalingų mūsų tikslui šerių, neapibėgusi krauju, neišmarginta tikrintojų antspaudais. Bet ir tokiu atveju kiaulaitės pusgalvę reikės keletą valandų pamirkyti šaltame pasūdytame vandenyje, o po to kruopščiai nuvalyti peiliu, nugramdyti, apiplauti, pašalinti akį.

Būna, kad turguje perkamos pusgalvės turi ausį. Gerai tas ar blogai? Sakykime taip: ausis suteikia tam tikro puošnumo, bet valgymo tame nedaug, o ir vargo prisideda. Jeigu vargo nebijote, šitoks variantas kaip tik jums!

Sekantis žingsnis – pasiruošiame prieskonių mišinį. Tam reikia kupino šaukšto rupios druskos, pusės šaukšto cukraus, maltų juodųjų pipirų, džiovinto rozmarino, pusės šaukšto maltos saldžiosios paprikos. Pasiruoštu mišiniu iš visų pusių gerai įtriname pusgalvę, akies vieton galima įdėti alyvuogę arba džiovintą slyvą, arba citrinos gabaliuką. Į nasrus įspraudžiame lauro lapą – parenkame didesnį. Lapas imituoja iškištą liežuvį, pabrėžia mįslingai kiaulišką kriuksės Monos Lizos šypseną.

Paskutinis štrichas – ilgu aštriu peiliu pusgalvėje padarome kelis gilius dūrius ir sukaišiojame česnako skilteles. Viskas.

Dedame į skardą nuplautus raugintus kopūstus (galima ir be kopūstų), ant jų – besišypsančią pusgalvę ir pašauname į 210 laipsnių temperatūros orkaitę maždaug 90 minučių. Dėdami kopūstus atkreipkite dėmesį, kad visi jie būtų po pusgalve, kitaip pakraščiai kepant pajuoduos. Ne pasaulinė tragedija, bet negražu. O kepimo trukmė priklauso nuo pusgalvės dydžio.

Po pusvalandžio aplink sudedame ketvirčiuotas bulvytes. Pabarstome druska ir kmynais. Ir kepame toliau. Kad kepamos pusgalvės oda pernelyg nesukietėtų, ją kartkartėmis teks palaistyti vandeniu. Jeigu pusgalvė dar turi ir ausį, teks laistyti ir ją arba ausį apvynioti folija praėjus pusei kepimo laiko.

Ir štai tas ilgai lauktas momentas: triprasmiškai besišypsanti kiaulaitės pusgalvė, apdėta bulvėmis, apibarstyta žalumynais, kartu su krienais bei raugintomis daržovėmis, nešama ant stalo. O kaimynus, tikiuosi, nepamiršote pasikviesti? Jeigu taip, esate nuovokūs ir kaimyniški, o visa kita, ko dar trūksta, susirasite šaldytuve.