Išskirtinio švelnaus skonio, gardi, lengvai paruošiama.

Reikės pusės vidutinio dydžio žiedinio kopūsto, 2–3 bulvių, 2 morkų, krapų arba kitokių žalumynų pluoštelio, kelių šaukštų grietinės, 1 svogūno, lauro lapo, kelių kvapiųjų pipirų, druskos, apie 1,8 litro vandens arba sultinio, sviesto arba aliejaus kepimui. (Labai nesureikšminkite nurodyto produktų kiekio: tai tik bendrai orientacijai.)

Užvirinkite vandenį arba sultinį ir suberkite riebaluose pakepintus svogūnus bei morkas. Tada sudėkite nuvalytas ir nedideliais kubeliais supjaustytas bulves. Tepaverda 10 minučių, kol suminkštės.

Tada į puodą sumeskite žiedynais susmulkintą žiedinį kopūstą ir dar viską pavirkite apie 10 minučių.

Kuomet puode kunkuliuojantys ingredientai suminkštėja taip, kad paimti tirpsta burnoje, sumetame prieskonius.
Po 2–3 minučių nukaičiame, pagardiname 3–4 kupinais šaukštais grietinės, pasūdome, ir, pabarstę smulkintais žalumynais, tiekiame.

Dabar lašelis lyrikos. Šį patiekalą išmokau gaminti prieš dvi dešimtis metų. Menu, jauna šeimininkė šią sriubą pateikė kaip sudedamąją pietų dalį seminarui, kuriame dalyvavo ir keli amerikonai. Daugelis valgytojų sriubą gyrė, tik jankiai ragavo atsargiai ir nepasitikėdami – matyt skoniu sriuba gerokai skyrėsi nuo taip didžiai mėgstamų mėsainių arba kito sintetinio maisto...

Už kelių dienų, rotacijos principu, pietus seminaro dalyviams ruošė jau tie patys amerikonai. Jų patiektas patiekalas priminė prancūzų daržovių-mėsos valgį ratatouille ir, mano galva, buvo visai skanus, bet lietuvaičiai čia pat prisiminė kelių dienų „skriaudą“ bei į šuns dienas išdėjo amerikonų valgį, prisilaikydami visų lietuviško etiketo reikalavimų – t. y. oponentams negirdint. Esą, eilinis jovalas ir „nieko konkretaus“. O kažkas pusbalsiu dar leptelėjo, ko čia tie amerikonai nori, jei net savo virtuvės iki šiol neturi – viskas „ten pas juos“ suskolinta iš kitų tautų?

Nesiimu būti to lokalaus ginčo dalyvių teisėjas, bet žiedinių kopūstų sriuba mūsų namuose atsirado būtent nuo tada.