Puošnus šventinis stalas dviem. Čia nėra butelių su gėrimais ir užkandžių... Visa tai sudedama atskirai, ant kito stalo, kur priėję svečiai įsideda tai, ko pageidauja.
Nuotr. iš V. Žakevičienės asmeninio albumo.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Praėjusios savaitės laikraščio priede „Tavo erdvė” Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriaus vyresnioji profesijos mokytoja Virginija Žakevičienė papasakojo, kaip serviruoti šventinį stalą. Šiandien pratęsime pokalbį ir, padedami V. Žakevičienės, išbandysime vadinamojo švediško stalo namų sąlygomis pranašumus.
Kaip paruošti?
„Esame dosni tauta ir dažniausiai savo svečius vaišiname susodinę prie stalo. Šeimininkai matyt visuomet nuogąstauja, kad kažko gali pritrūkti, todėl vaišių priruošiama labai daug. Dažniausiai tampa sunku viską sutalpinti ant stalo, o dekoratyviniams atributams arba vaikų darbeliams vietos paprasčiausiai nebelieka. O juk velykinį stalą pagyvina ne tik margučiai, bet ir išsprogusios medžių šakos, kitokie malonūs akiai akcentai...” - pasakoja V. Žakevičienė.
Anot jos, švediško stiliaus esmė yra ta, kad visos vaišės sudedamos ant atskiro stalo negu kad valgoma, ir kiekvienas svečias, priėjęs prie to, kito, stalo, įsideda geidžiamų patiekalų, o tada grįžta prie šventinio stalo užkandžiauti. Taigi čia yra du stalai: svečiams ir vaišėms sudėti. Esant galimybei, saldiesiems patiekalams paruošiamas dar vienas stalas, nors galima viską patiekti ant to paties, kartu su kitais užkandžiais.
Kuo šitoks vaišinimo būdas skiriasi nuo furšeto?
„Per furšetą (kas dabar tapo madinga) yra specialiai ruošiamas maistas, taip, kad svečiui jį būtų patogu valgyti be peilio, nes jis neturi kur atsisėsti. O jei ir suranda sau sėdimą vietą, nėra stalo, todėl viena ranka tenka laikyti lėkštutę su užkandžiais. Mūsu atveju, svečias su užkandžiais sėdasi į savo vietą. Ką tas duoda?
Stalą, kur susėda svečiai, galima papuošti: žvakide su žvakėmis arba drapiruotėmis, arba kitaip. Drapiruotėms tinka šaliai, medžiagų atraižos arba močiutės siuvinėti takeliai, įvairūs rankdarbiai, žemos lauko gėlių puokštelės... Vietos tam gana. Stalo neužgriozdina patiekalų gausa bei buteliai su gėrimais. Čia sudedamos lėkštės bei įrankiai. Aplink pastatomos kėdės – tiek, kiek laukiama svečių”.
Jeigu ruošiamas karštas patiekalas, V. Žakevičienė siūlo kiekvienam svečiui padėti tam skirtą lėkštę, į kurią ir bus dedamas šeimininkų atneštas patiekalas, arba tiesiog palikti jai vietos. Svarbu, kad ant stalo liktų vietos grožiui, liktų vietos šventei.
Stalas, skirtas patiekalams ir gėrimams, gali būti ir paprastesnis. Kartais tam net panaudojami rašomieji stalai ir staliukai, pristumiant prie sienos arba bet kurie didesni baldų ir interjero detalių paviršiai.
Vaišiname
„Suvalgius karštą patiekalą (toks svečiams atnešamas iš karto, kitaip atvėstų), labai dažnai pasiūlomos kokios nors pramogos, kad susirinkusieji prasimankštintų. Per Velykas tiktų margučių ridenimas. O galbūt vaikai paruošė koncertėlį ar pan.” - siūlo V. Žakevičienė.
Pasak jos, nedera varžyti fantazijos puošiant stalą. Galima panaudoti viską, kas tinka, kas teikia grožį, sukuria jaukią, šventišką nuotaiką. Jeigu turime didesnę staltiesę, ant stalo su užkandžiais galime padėti keletą knygų ir jas uždengti. Gausis iškilimas, ant kurio pastatysime vazą su vaisiais ar kt. Kai viskas išdėstoma vienoje erdvėje, lieka mažiau grožio.
Susirinkusiesiems reikia ir akis paganyti, ir pasikalbėti, ir pasivaikščioti, pabendrauti. Kitaip greit pavargstama. Patiekalus ir gėrimus tiekiant atskirai, pagrindinis stalas visada išlieka puošnus, šventiškas.
„Svečiams pavalgius bei pakilus, nunešamos nebešvarios lėkštės, surenkami maisto likučiai. Lėkštės išplaunamos ir vėl sudedamos į krūvelę prie užkandžių. Gėrimų įsipilti irgi reikėtų prie kito stalo – šventinis stalas gražus, kai ant jo nėra butelių. Išgėrus taurių keisti nereikia, - tęsia V. Žakevičienė, - pagaliau galima vaikščioti ir bendrauti su vyno taure rankoje ar pan. O užkandžiauti galima po kelis, nebūtinai visiems vienu metu – kokia laisvė!”
„Kokios servetėlės čia tinka labiau?” - klausiame.
„Nesvarbu. Gali būti ir medžiaginės, ir popierinės, sulankstytos arba paprasčiausiai padėtos”.
Dar keli pastebėjimai
„Bendraujame su miesto visuomeninio maitinimo įstaigomis. Dažnai jų darbuotojai skundžiasi žema kai kurių lankytojų vidine kultūra. Pavyzdžiui, prie stalo sėdamasi su viršutiniais rūbais... Nereikia nė sakyti, jog tada serviravimo grožis sumenksta. Dažnai lankytojai skundžiasi, jog kažkur yra „prastas aptarnavimas”, tačiau, ar pamąstoma, ką jie įneša gero? Užsienietis visada įvertins, padėkos padavėjai. Lietuvis gi gali ateiti prastai nusiteikęs, skubėdamas, susiraukęs, gaili gero žodžio”, - dalijasi pastebėjimais V. Žakevičienė.
Jokia paslaptis, kad kitas lankytojas nemoka valgyti su peiliu ir šakute, kurie jam – kaip „šuniui penkta koja”. V. Žakevičienės teigimu, išprususiam žmogui mokėti elgtis prie stalo yra būtina ir tai turi būti ugdoma namuose ir nuo mažens. Duoną imame rankomis. Kaip bus valgoma vištiena (jeigu ji su kaulais) – rankomis ar peiliu ir šakute, sprendžia ją paruošęs virėjas. Bendra taisyklė: kiek įmanoma, naudojamės įrankiais, bet, tarkime, valgant vištos sparnelius, iš jų naudos nedaug – imame rankomis, tačiau, tokiu atveju, padavėjas turi atnešti arba indelį su vandeniu, arba sudrėkintą servetėlę. Jeigu jos nėra, vadinasi, tai užuomina, kad paukštieną valgysime peiliu ir šakute.
„Prie alaus duodama specifinė užkanda: skumbrės gabaliukai, sūris, kepta duona... Man atrodo, kad ten irgi reikėtų drėgnų skepetaičių, kadangi valgome rankomis, kitaip juk skumbrės neišnarstysi. Jeigu po to einama pašokti, rankos atsiduoda žuvimi... Deja, pas mus taip nepriimta...
Viską reikia numatyti dar prieš paduodant maistą. Jeigu bus atliekų, reikalingos lėkštutės ir joms. Pavyzdžiui, kiekvienam atnešus po keptą upėtakį, jeigu ašakos lėkštėje maišosi su salotomis arba garnyru, galima ir užspringti”, - pasakoja V. Žakevičienė.
„Kokios kalbos netinka užstalei? Kokia turėtų skambėti muzika?” - domimės.
„Kadangi Velykos yra džiugi šventė, eidama į svečius turiu atsinešti ir gerą nuotaiką. Jeigu esi blogos nuotaikos, to nepaslėpsi – gal apskritai nevertėtų eiti? Tai šventė kūnui ir sielai, o kalbos – sielą papildo. Ar malonu klausytis, kai kitas prie stalo dejuoja, skundžiasi gyvenimu, apkalba kitus, keikia valdžią ar be galo pasakoja apie savo darbą? O juk galima papasakoti, kokiame spektaklyje buvai ar kokią knygą perskaitei. Tinka betarpiškos temos apie orą, apie gamtą, kelionę. Nedera kažkuo girtis be saiko. Kas pasakojama, turi būti malonu ir kito žmogaus sielai.
Muzika neturi būti garsi – tada ji vargina. Sakyčiau, muzikinis fonas yra tų namų kultūros dalis. Kultūringas žmogus negali pamiršti ir kaimynų, kuriems galbūt trukdo garsi muzika. Šokiams - šokių muzika. Kitais atvejais tiktų įvairi malonaus garso instrumentinė muzika. Ji neturi trukdyti bendrauti, kai svečiai verčiami ją perrėkti. Juk susirenkama bendrauti! Deja, dar dažnai svečiuose išgirsi per galvą „kalančius” „bumsus”, kas rodo menką mažai kultūringų žmonių supratimą, kaip reikėtų linksmintis.
