Pagal prekybininkų siūlomą keptuvių įvairovę mūsų laikmetį dar galima būtų pavadinti „keptuvių amžiumi”: didelės ir mažos, su dangčiais ir be jų, storasienės, su teflonu... Kaip susigaudyti ir išsirinkti vieną, optimalią kokybės ir kainos požiūriu? Juolab kad kažkuris pažįstamas teigė, esą didžiuosiuose prekybos centruose per akcijas išparduodamos keptuvaitės tėra tik tikrųjų keptuvių parodija. Jų dargi negalima dėti ant dujinių viryklių... Ar tikrai taip? Į ką atkreipti dėmesį renkantis keptuvę? Atsakyti paprašėme diplomuotą kulinarą profesionalą Gintarą Ropeiką. Taigi žodis jam.
Apie tefloną, „vienkartines” bei močiutės keptuvę
„Nemanau, kad norinčiam rimtos keptuvės reikėtų jos ieškoti prekybos centruose. Taip, ten parduodamos irgi dengtos teflonu, bet tai daugiau tik pavadinimas, mėgdžiojimas... Kita vertus, ar teflonas tikrai ilgainiui neatsilieps vartotojo sveikatai? Labai dažnai tokios pigios keptuvėlės, tiksliau, jų tefloninė danga, ima luptis ir gali su maistu lengvai patekti į organizmą. Kadangi valgome gana sočiai, tokie „priedai” mūsų meniu visai nepageidautini”, - juokiasi pašnekovas.
Kas tada geriau? G. Ropeika nė nesusimąsto. Anot jo, „sveikiausios” yra senosios ketaus keptuvės. Kodėl senos? Naujos „įkandamos” ne kiekvienam. Jos „amžinos ir užtikrintos”, viskam tinkančios. Nereikia nė teflono.
„Tefloninių keptuvių gamintojų reklama teigia, kad jose gaminant maistą reikalinga mažiau riebalų, išeitų, maistas sveikesnis...”
G. Ropeika: „Riebalų kiekį galima reguliuoti. Tai labiau priklauso nuo kiekvieno valgio ruošimo įpročių. Aliejaus keptuvėn galima pilti mažiau arba daugiau. Kaip kam patinka. Ar neims patiekalą traukti prie dugno? Vieną produktą traukia labiau, kitą – ne taip. Mačiau reklamą, kur siūlomi puodai. Esą juose bulves galima išvirti „be nieko”. Tačiau tai galima padaryti ir, tarkime, ketaus inde: morkos, bulvės ar kitos daržovės yra vandeningos bei išskiria sultis. Stipriai sumažinus liepsną, iškepsime (arba išvirsime) su minimaliu riebalų kiekiu arba net visai be jų... Todėl didelio skirtumo čia nematau.
Keptuvių asortimentas išties platus: nuo 20 litų iki šimtų litų už vienetą. Tačiau jeigu nori laisvai jaustis ir nebijoti šaukštu apversti kepamo kiaušinio, tokia keptuvėlė kainuos ne mažiau kaip 150 litų. Ir tai, sakyčiau, tik apatinė riba”.
„Jeigu teisingai supratome, patikimiausios ir mažiausiai „ceremonijų” reikalaujančios yra ketaus keptuvės. Kur tokią gauti? Belieka važiuoti į kaimą pas močiutę, išprašyti, o jai palikti savo „firminę”?
G. Ropeika: „Rasti tokią kepuvę sudėtinga, tačiau visada yra įmanoma. Kiek žinau, jos tebegaminamos, turi dvidešimties metų garantiją ir kainą, lipančią per pusę tūkstančio.
Reziumuodamas pasakysiu: kuo paprastesnė keptuvė, tuo geriau. Niekam nerekomenduočiau žavėtis pigiomis „vienkartinėmis” keptuvėmis su teflonu. Neretai nuo karščio jų dugno vidurys išsipučia – tada belieka nebent išmesti... Geros keptuvės būna storasienės, sunkios, gerai paskirstančios šilumą, kad vienodai kaistų ir tolygiai keptų visi patiekalo kraštai. Taip, kaina daugelį gali gąsdinti, tačiau, sumokėjai du šimtus, ir tarnaus ji tau dešimtį metų ir ilgiau. O prisipirkus pigių „akicijinių” teks jas keisti jau po mėnesio ar dviejų. Prasta „rimtų” keptuvių kopija: deformuojasi, ima luptis lengvai pažeidžiama teflono danga ir t. t.”
Apie dažnai ar ne taip dažnai pasitaikančias keptuves
„Dar daug kas naudoja nuo anų laikų užsilikusias metalines, „juodas” keptuves su vamzdžio pavidalo rankenomis... Ką galite pasakyti apie jas?”
„Paprastos, senosios rusų laikų keptuvės yra pačios geriausios ir tikrai nederėtų skubėti jų atsikratyti, - įsitikinęs pašnekovas. - Ar jos traukia kepamą maistą? Ne labiau už modernias. Pasikeitė tik mūsų požiūris, o ne suprastėjo senosios keptuvės. Sakyčiau, jų unikalumas slypi paprastume. Juk reklamuojamos labai „mandrios” keptuvės. Pavyzdžiui, „su raudonu tašku”, kuris parodo, kada paviršius įkaista. Tačiau mūsų mamos ir močiutės puikiai kepė ir be to taško... Kita vertus, kai kurios keptuvės brangios ne dėl savo ypatingų savybių, bet dėl firmos ženklo. Specialiai pasidomėjau, ką siūlo prekybininkai ir ką siūlo internetas. Internete kai kuriuos keptuvių modelius galima nusipirkti net 3 kartus pigiau... Išeitų, naudojamasi pirkėjų neinformuotumu”.
Pasak G. Ropeikos, kai kurios garsesnės šioje srityje besispecializuojančios firmos savo gaminius dengia teflono-titano dangomis. Esti ir kitokių variantų, be to, skiriasi ir padengimo technologijos. Tokias keptuves jau galima priskirti „rimtesnių” kategorijai. Jos pakankamai geros ir ilgaamžės, neretai turi keletą funkcijų (keptuvė, kepimo forma, troškinimo indas...), atsparios mechaniniam poveikiui, ir kt. Žinoma, jos brangios.
„Teko girdėti, kad tefloninių keptuvių negalima plauti įprastiniais plovikliais? Neva dėl to teflono danga ilgainiui išsausėja ir ima luptis?”
G. Ropeika: „Su chemija visada reikia būti atsargiems, ypač kai kalbama apie pigias teflonines keptuves. Nerekomenduojama įkaitusios keptuvės kišti po šaltu vandeniu. Brangesnės gal ne taip bijo, bet „vienkartinės” - greitai susiraito, nes jos pagamintos iš plonos skardos.
Kuo mažiau naudosime stiprių, koncentruotų ploviklių indams, tuo geriau. Reikalas tas, kad jie visiškai nenusiplauna nuo paviršių ir per maistą patenka į organizmą. Kavinėse tokius ploviklius naudojame – jie „suvalgo” bet ką”.
„Teko matyti didelę žalvario spalvos keptuvę su mediniu kotu...”
„Tokios gana dažnos indų ir kitų tautų virtuvėse. Pasitaiko ir pas mus, tiesa, rečiau. Tikrai jos nėra blogos, netraukia kepamų maisto produktų – ne daugiau už kitas, o nušveistos pagyvina virtuvę savo blizgesiu, vadinasi, ir savotiška puošmena. Žalvarinės keptuvės buvo dažniau sutinkamos „anais” laikais, kai metalas dar buvo pigus. Šiaip ar taip, jos patogios ir greitai nenusidėvės. Todėl neskubėkime išmesti močiučių kraičio ir griebtis teflono. Teflonas, kažkur skaičiau, nėra jau tokia visiškai nekalta medžiaga...
Perkant reikia žiūrėti, paimti į rankas. Savo keptuvę iš karto pajusi. Ji „limpa” prie rankų. Su ja dirbti patogu. Normali keptuvė nebijo šakutės ar šaukšto, žinoma, darant ką „be proto” sugadinti galima ir tokią. Tuo tarpu pigią nesunku subraižyti ir mediniu šaukštu. Nereikėtų bijoti pirkti gerą nors ir brangų daiktą – tai atsiperka. Šitaip galima būtų reziumuoti pašnekovo patarimus.
Perkant keptuvę ne paskutinėje vietoje yra jos dydis. Jei šeima nedidelė, renkamės mažesnę keptuvę. Jei namuose yra ne viena, bet kelios – geriausia turėti skirtingų dydžių keptuves. Gylis? Priklauso nuo to, ką gaminame. Troškiniui norėtųsi gilesnės keptuvės, o blynams – atvirkščiai... Ar reikalingas keptuvei dangtis? Vienareikšmiai atsakyti negalėčiau.
Uždengus maistas bus sultingesnis, o ir kepimo procesas vyksta greičiau. Egzistuoja paprasta taisyklė: naudok tokią keptuvę, su kuria tau darbuotis virtuvėje yra lengva ir malonu. Bet jeigu bijai prisiliesti, kad nesubraižytumei - kam toks daiktas? Nebent pasikabinti ant sienos ir grožėtis... - ironizuoja virtuvės „specas”.
