Jeigu kada bandėte virti Ferganos plovą, be abejo žinote, koks tai ilgas ir nemažai dėmesio reikalaujantis procesas. Šiandien pabandysime paruošti kitą plovo rūšį – Samarkando.
 Jis paprastesnis. Vien Samarkande gaminamos ne mažiau kaip trys skirtingos plovo rūšys, o visoje Uzbekijoje – daugiau kaip 220 plovo variacijų! Plovą galima virti ne tik su ryžiais, bet ir kitomis kruopomis arba jų mišiniais, džiovintais ir šviežiais vaisiais. Turbūt nereikia nė priminti, jog sovietmečiu valgyklose mūsų valgyta pomidoru padažu nuspalvinta ryžių košė su keliais plėvėtais mėsgaliais plovu nekvepia nė iš tolo...
 
Taigi reikės ryžių. Nuo jų rūšies bei kokybės nemažai priklauso, kokį plovą išvirsime. Įpratau plovui pirkti apvaliuosius ryžius, tačiau tai jokia taisyklė. Galima virti ir iš ilgagrūdžių. Ryžių mums prireiks kiek daugiau negu vieno kilogramo – su nedideliu kaupu. Žinoma, produktų kiekiai pritaikyti didelei rytietiškai šeimynai. Mes gi nurodytus kiekius galime drąsiai sumažinti perpus.
 
Reikės taip pat 200 ml aliejaus arba avienos riebalų. Kilogramo stambiais šiaudeliais pjaustytų morkų, 4 griežinėliais supjaustytų svogūnų, 4-5 česnakų be viršutinių lukštų, 4-5 čili paprikų, 1,5 kilogramo mėsos. Uzbekai plovui naudoja avieną, tačiau visai tiks ir kiauliena. Mėsą supjaustome stambokais gabalais, kad ji liktų sultingesnė bei geriau išsaugotų savo kvapą, o ryžiai – savąjį.
 
Ketaus arba kitame didesniame puode labai gerai įkaitiname riebalus (nuo jų turi kilti lengvas dūmelis) ir sudedame mėsą. Maišome ir palaukiame, kol ji pasidengs rusva, traškia plutele. Padruskiname, pabarstome maltais  juodaisiais pipirais. Tada suverčiame svogūnus ir dvi saujas morkų. Kiek sumažiname ugnį ir toliau kepame, kol svogūnai parus. Morkos per tą laiką turi suminkštėti ir imti skleisti savo morkiškąjį aromatą.
 
Dabar sudedame likusias morkas, išlyginame, ant viršaus beriame stiklinę per naktį išmirkytų avinžirnių (dar vadinamų nutais arba turkiškais žirniais). Įterpiame česnako galvutes, čili paprikas, pabarstome kuminais ir iš karto puodo turinį papildome verdančiu vandeniu. Vandenį pilame atsargiai po morkomis ir avinžirniais, bet tik ne ant jų. Dar labiau sumažiname liepsną ir, uždengę dangčiu, verdame apie 30-40 min. Per tą laiką mėsa suminkštėja kaip ir paskiausiai sudėtos morkos. Net gerai išmirkyti avinžirniai būna kietoki. Jie greičiau suminkštėja garuose. Štai dėl ko avinžirnių negalima užpilti vandeniu.
 
Kitas žingsnis - tekančiu vandeniu gerai perplauname ryžius, kol vanduo dubenyje liks visiškai skaidrus. Užviriname dar apie 1,5 litro vandens ir pasūdome. Užpylus ryžiai įsisūrės vienodai, kitaip negu barstant druską iš rankos. Iš viso šiam produktų kiekiui reikia maždaug 2 šaukštų druskos.
 
Nudengę dar sykį išlyginame puodo turinį ir tolygiai paskleidžiame paviršiuje ryžius. Tada užpilame per kiaurasamtį pasūdytu verdančiu vandeniu (kad nesuardytume ryžių sluoksnio). Kaip jau pastebėjote, virdami šį plovą sūdome tik mėsą ir ryžius. Saldžios morkos suteikia plovui ypatingo skonio.
 
Padidiname liepsną, kad puodo turinys greičiau užvirtų. Paskui liepsną vėl sumažiname. O kai vandens ims mažėti, labai atsargiai mentele ryžius apvartome: tie, kurie buvo viršuje, turi atsidurti apačioje, kur esama vandens ir riebalų. Pasistengiame bevartydami nesuardyti po apačia esančio morkų bei avinžirnių sluoksnio.
 
Kai vandens puode beveik nebelieka (tai sužinome medinio šaukšto kotu iki dugno pradūrę kiaurymę), liepsną sumažiname visiškai – kad vos vos degtų, ryžius uždengiame ir dar paliekame maždaug pusvalandžiui. Jeigu kyla įtarimų, kad ryžius ims traukti prie dugno, liepsną visai išjungiame. Storasieniame uždengtame puode procesas dar kurį laiką vyksta savaime.
 
Galiausiai plovą nudengiame ir išskirstome porcijomis, dėdami į lėkštes atskirai ryžius, atskirai morkas ir svogūnus. Paskui kulinarines kompozicijas puošiame česnako galvutėmis ir čili paprikomis, o į kitą lėkščių pusę dedame mėsos gabaliukus. Žinoma, toks variantas labiau Europai. Uzbekijoje plovas dažniausiai patiekiamas viename dideliame inde. Kartu su Samarkando plovu kiekvienam valgytojui paduodama medinė lentelė ir peilis – mėsai pjaustyti (gabalai tai nemaži!) Skirtingai, negu verdant Ferganos plovą, čia ingredientai nesumaišomi į vieną, ir tame esama savų pranašumų. Pavyzdžiui, labai gerai jaučiamas kiekvieno produkto skonis ir kvapas.
 
Su plovu paduodama žalioji arbata arba tyras šaltas vandenėlis. Beje, pasak buvusiųjų Uzbekijoje, arbatos į puodukus pilama labai nedaug, procesą vis pakartojant. Šitaip susirinkusiems valgytojams parodoma pagarba.

Receptu dalijosi Romualdas BALIUTAVIČIUS

Autoriaus nuotr.

Į viršų