Dažnam lietuviui kukurūzai – tik pašarinė kultūra. O jeigu kas juos ir valgo, tai dažniausiai tik  paaugliai, kino teatruose čiaumojantys už save didesnius spragintų kukurūzų pilnus paketus. Nieko nepadarysi – toks laikmetis. Anuomet, pamenu, laikraščiuose pasirodydavo didžiausi straipsniai apie tai, kaip koks niekdarys arba niekdarė išdrįso kino seanso metu sučežinti saldainio popierėlį. Dabar gi atėjęs pažiūrėti filmo pasijunti it zoologijos sode tarp pulko išbadėjusių graužikų, kuriems kažkokiu būdu pavyko prasiveržti į kolūkio kukurūzų sandėlį... Gal viskas todėl, kad dabartiniai filmai nebereikalauja iš žiūrovo tiek dėmesio bei susikaupimo? Bet grįžkime į virtuvę.

Šį valgį atradau visai atsitiktinai: pagrybavę užsukome pas netoliese gyvenančius kolegės giminaičius. O čia, darže, kukurūzai beaugantys... Važiuodamas piknikauti į gamtą mėgstu po šašlykų ant likusių žarijų pakepinti 2-3 burbuoles, todėl paprašiau šeimininkų leidimo keletą jų nusiskinti. Taip sužinojau, jog iš kukurūzų verdama skani pieniška sriuba, deja, šeimininkė negalėjo pasakyti kaip – girdėjusi ir tiek, kad tokia verdama.

Grįžęs išžvalgiau visą lietuviškąjį internetą, tačiau visa, ką jis galėjo pasiūlyti – tik kukurūzų kruopų sriuba. Ne tai. Tada mečiausi giliau, į užsienietiškus puslapius, kur irgi situacija buvo ne ką geresnė. Vis dėlto vieną receptėlį sužvejoti pavyko... Išbandžiau ir skubu dalytis.

Reikės dviejų prinokusių kukurūzų burbuolių. Nuo jų pirštukų pagalba nulupinėjame grūdelius. Jeigu tie labai prinokę ir sausi, įspėju: darbelio turėsite gražaus – saugokite nagučius.

Žinoma, turint laiko, kukurūzų grūdus galima iš vakaro užmerkti. Kitu atveju juos visą valandą teks virti greitpuodyje, kur įpilta pusė litro pasūdyto vandens.

Išvirusius kukurūzus susmukiname elektriniu smulkintuvu, vadinamuoju „blenderiu”, prieš tai įbėrę kupiną šaukštelį cukraus – skoniui pabrėžti. Kadangi skysčio mažoka, smulkinami karšti grūdai taip ir taikosi iššokti iš puodo, pavyzdžiui, ant apnuogintos krūtinės, todėl prieš šią operaciją įpyliau stiklinę ar kiek daugiau šalto pieno. O po to, kai smulkinimas baigtas, supyliau visą likusį pieną (iš viso 1 litrą). Kukurūzai susmulkinami tiek, kad valgant jų beveik nebereikėtų kramtyti. Be to, proceso metu atsiranda daug putų, todėl netgi svarsčiau, ar šitos sriubytės nepavadinus „Kukurūzų kapučino”?

Galiausiai išpyliojame sriubą į dubenėlius. Atėjo metas dekoruoti patiekalą. Ant paviršiaus pilame po šaukštą saldžiaaštrio tajų padažo, piešiame kreives ir užberiame po žiupsnį kapotų petražolių. Po to skubiai nešame valgytojams, nes sunkesnis už putas padažas greitai sėda žemyn ir pasislepia – reikia paskubėti, idant prie stalo susirinkę išalkusieji dar spėtų išvysti bei įvertinti visą patiekalo pateikimo grožį.

Skanaus.

Patiekalo receptu ir gamybos ypatumais su jumis dalijosi Romualdas BALIUTAVIČIUS