Tai neapolietiškos picos variantas, pritaikytas kepti namų sąlygomis, nes Italijoje picų kepimo krosnys kūrenamos nuo pat ryto, o pirmosios picos iškepamos tik į pavakarę. Dažniausiai pica į kepama ant įkaitusios akmeninės plokštės -1, y. reikalauja sąlygų, kurias vargu ar sukursime namuose, na, nebent koks picų kepimo entuziastas užsimotų tai padaryti, tas, kuriam pica seniai tapo duona kasdiene...

Pradėsime nuo tešlos paruošimo picos pagrindui (padui). Sakoma, jog tikra itališka pica - būtinai plonapadė ir su ne daugiau kaip 4 ingredientais ant viršaus (prieskoniai į tą skaičių neįeina). O va,

picas pamėgę amerikonai jas ėmė kepti su storu padu, kad atsikandęs nežinai, ką valgai: picą ar batoną. Beje, tokių storų padų mačiau ir mūsų parduotuvėse, tačiau manęs jie kažkodėl nežavi...

Taigi pagrindas picai. Jų esama daug ir visokių: su mielėmis ir be jų, dargi yra pagrindas iš bulvių... Bet čia jau, ko gero, nebe saulėtasis Neapolis, bet ūkanotoji Lietuva...

Vienas iš universalesnių receptų būtų šitoks (vienai 30 centimetrų skersmens picai): 250 g miltų, 50 ml šalto vandens, 2 g druskos, 4 g cukraus, 2 g sausų mielių, 50 ml aliejaus. Iš išvardytų ingredientų suminkome tešlą prieš tai atskirai 20-30 ml vandens ištirpinę mieles ir įmaišę į tešlą. Jei tešla per sausa - dar įpilame truputį vandens ir minkome apie 10 minučių. Žinoma, tą darbą galima patikėti ir tešlos minkymo kombainui, jeigu tik tokį turite.

Gerai išminkyta tešla būna labai elastinga ir minkšta, o ištempta neplyšta ir nesitraukia kaip guma.

Toliau iš tešlos suformuojame rutulį, uždengiame skepeta ir paliekame šiltoje vietoje, kad pakiltų (45-60 min.) Po to dedame ant miltais pabarstyto stalo, rankomis formuojame apvalų 30 centimetrų skersmens picos pagrindą nuo centro traukdami tešlą į kraštus. Italai įsitikinę, kada šį darbą būtina atlikti ne kočėlu, bet rankomis, idant nebūtų suardyta švelni tešlos struktūra! Gatavą pagrindą dedame į apvalią picos kepimo formą jeigu reikia, palyginame pakraščius ir tešlos klostes. Beje, pakraščius truputį užriečiame į viršų, kad nenubėgtų padažas.

Laikas pasigaminti pomidorų padažą. Iš karto skubu nuraminti, jog, pasak italo restorano savininko, nuo kurio kažkada nužiūrėjau šį receptą parduotuvinis padažas tam netinka, nes jame pridėta krakmolo, chemijos - t. y. visokios nereikalingos bjaurasties. (Kai pasigaminsite mano siūlomą ir paragausite, manau, suprasite, kodėl.) Galimi du variantai: daryti iš švieži arba iš konservuotų savo sultyse pomidorų. Kadangi šiuo metu parduotuvėje rasti saldžių prinokusių pomidorų yra nemažas įvykis, dažniau naudoju konservuotus. Vienai picai pakanka 2-3 normalaus dydžio pomidorų, kuriuos sumalame „blenderiu“ (prieš tai pašalinę odeles) kartu su žiupsniu džiovinto baziliko ir žiupsniu džiovinto raudonėlio (oregano) bei žiupsniu maltų juodųjų pipirų.

Jeigu reikia, įberiame šiek tiek druskos. Tik po to, kai išsukame iki tyrės pavidalo, įpilame šaukštą aliejaus ir išmaišome ranka. Jeigu mėgstate česnaką galima į pasigamintąjį padažą įspausti skiltelę ir to gėrio.

Beliko ant pagrindo sudėlioti picos ingredientus. Pirmiausia padą gerai ištepame pasigamintuoju pomidorų padažu, palikdami boluoti tik pačius pakraščius. Prisiminkite, jog pagrindinis picos.-, prieskonis - raudonėlis, o sūris - mocarela (mozzarella). Jis švelnesnio skonio negu dauguma kitų fermentinių sūrių, todėl nenaudokite bet kokio pakliuvusio po ranka sūrio, jeigu norite valgyti tikrą itališką picą.

Toliau ant padažu sutepto pagrindo paskleidžiame alyvuogių aliejuje pakepinto svogūno griežinėlius bei pusės žaliosios ir pusės geltonosios paprikos šiaudelius. (Jų truputį neiškepame). Ant viršaus dedame plonus rūkyto saliamio griežinėlius.

Kai kurie tautiečiai kažkodėl įsitikinę, jog sūris picai būtinai sutarkuojamas ir būtinai pabarstomas ant viršaus vėliausiai. Tačiau iš tikrųjų tai nėra griežta taisyklė, ir sūris gali būti dedamas tiek pačioje pradžioje, tiek vėliau, priklausomai nuo kitų ingredientų.

Mūsų atveju 150 g mocarelos sugnaibome maždaug cukraus plytelės dydžio gabaliukais irišdėstome ant picos viršaus. Beliko paviršių apibarstyti džiovintu raudonėliu, druska bei pašlakstyti alyvuogių aliejumi.

Kepame 220 laipsnių temperatūros orkaitėje apie 15-20 min. Iškepusios picos pakraščiai turi būti aukso spalvos ir traškūs.

Ką gi, beliko savo kūrinį darsyk pašlakstyti trupučiu aliejaus ir dar kartą užberti žiupsnį raudonėlio.

Puošiame žaliais draskytais baziliko lapeliais ir tiekiame išalkusiųjų teismui

Kadangi vien Italijoje priskaičiuojama per 200 pavadinimų picų, manau, jog prie šios temos sugrįšime dar ne vieną kartą.

Skanaus!

Neapolietiškos picos paruošimo ypatumais su jumis dalijosi Romualdas BALIUTAVIČIUS