Pirmiausia 300 g rūkytų lašinukų supjausčiau siauromis, piršto pločio juostelėmis. Tada kumpyje peiliu padariau gilias įpjovas ir į jas sukaišiojau visus lašinukus.
Reikalas tas, kad stirniena, kaip ir apskritai visų miško gyventojų mėsa, yra labai liesa ir sausoka. (Pabandyk užsiauginti lašinius, kai norėdamas parupšnoti pernykštės žolės turi kanopa iškasti sniege giliausią duobę!) Tokio liesumo mėsa nudžiugintų nebent 35 kilogramus sveriančią manekenių kulto auką. Aš gi, priminsiu, ruošiausi Naujųjų sutikimui, kur reikia visiškai kitokių dalykų: užmojo, skonio ir aromatų fiestos, ko nori, tik ne beskonio „kartono” kramtymo ligi pat ryto... Net jei sėdintys prie stalo man tai dovanotų, pats sau negalėčiau atleisti...
Bet grįžkime prie mėsytės. Beliko kumpį įtrinti žvėrienai skirtais prieskoniais, česnaku (sunaudojau pusantros galvutės), pabarstyti pipirais, užvožti ir pamiršti...
Kiek kalbėjausi su tais, kam dažnai tenka ruošti žvėrieną, visi kaip vienas tikino, jog kuo ilgiau mėsą marinuoji, tuo gardesnis būna kepsnys. Optimalus laikas – apie savaitę. Žinoma, žvėrieną reikia laikyti vėsiai, vos kelių laipsnių temperatūroje, kitaip kepimo ji gali ir nesulaukti... Todėl algoritmas būtų šitoks: marinuoti maksimaliai ilgai, bet tik ne per daug ilgai. Va, šitaip.
Kepimo dieną marinuotas kumpis dedamas į riebalais suteptą skardą, įpilama truputis vandens ir pašaunama į orkaitę. Kaimiška krosnis būtų geriau, jos šiluma ne tokia „skaudi” ir tolygesnė, bet iš kur ją bute paimsi? Tenka suktis su tuo, ką turi. Kartkartėmis mėsa palaistoma sultimis, kurios subėga į skardą. Tik tų sulčių daug nebuvo, vis reikėjo po truputį vandenėlio įpilti. Vienu metu kumpį teko pridengti folija. Žodžiu, terlionės pakako: arba viršus grėsmingai ruduoja, arba apačia nenori kepti. Bet po 4 valandų kūrybinių kančių patiekalas pagaliau pasiekė stalą kartu su keptomis bulvėmis ir žaliomis daržovėmis. Prie žvėrienos patiekiau sausojo Čilės vyno, o prisiminęs, kad čia tiktų ir stipresni gėrimai, suradau dar ir škotiško viskio butelaitį. Nelygu kas ir ką labiau mėgsta. Jei švęsti, tai švęsti!
Ką dar galėčiau pridurti? Kumpio liko dar ir kitai dienai – labai skanu šaltas su majonezu, kurį pagardinau česnaku ir krapais.
Nuotraukoje stirnos kumpis jau gerokai apipjaustytas. Ir apskritai toji nuotrauka labiau iliustruoja ne kaip patiekti keptą stirnieną, bet kad toks faktas tikrai turėjo vietos mano, kaip kulinarijos mėgėjo, kūrybinėje biografijoje. Po tuo ir pasirašau.
