facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„O kodėl ne lietuvišką?” - paklaus manęs patriotiškai nusiteikęs tautietis. Juk visi žino, kokie lietuviai dideli patriotai: išrenka Seimą, kad įrodytų, jog ir klounai gali valdyti šalį, o kai pamato, jog naujoji valdžia prastesnė ir už buvusiąją, patriotizmo vedini važiuoja prie Seimo langų, gieda Tautišką giesmę, šoka Kepurinę bei skanduoja: „Gėda! Gėda!” Naiviai tikėdami, jog kitąsyk tikrai šitaip nebeapsižioplins...

Bet tegul devynios tą politiką! Kepsime duonelę, kurios receptukas mus pasiekė iš vienos Kaukazo regiono – Karačiajaus-Čerkesijos. Nemanau, kad ši duona pakeis mūsų pamėgtą, lietuvišką: kadangi europietiškoji civilizacija su savo technologijomis dar neatsirito iki čerkesų - jie duoną kepa paprastai, kaip ir prieš šimtus metų, jos visiškai nepagardindami ir nepraturtindami maisto priedais, sužymėtais mūsų akims taip maloniomis raidelėmis „E”. Na, bet ko norėti iš tų pusiau laukinių kalniečių? Štai praeis dar dešimt-penkiolika metų, žiūrėk, jau ir jie galės gardžiuotis visu europietiškos maisto pramonės chemikalų spektru. Pažangos nesustabdysi! O gal geriau - „Nebeužtvenksi (chemikalų) upės bėgimo”, kaip kad rašė poetas Maironis.

O šios duonelės bene didžiausias pranašumas – ji greitai iškepama. Tad pradėkime.

Pirmiausia pasverkime 700 g kvietinių miltų. Supilkime į dubenį. Ten pat sužerkime 2 šaukštus cukraus, lygų šaukštą druskos, 10 gramų sausų mielių ir supilkime 2 stiklines vandens. Toks jos originalusis receptas. Aš dar be visa ko pilu ir 3 šaukštus aliejaus – duona išeina minkštesnė ir skanesnė, bet, žinoma, čia tik mano savivaliavimas, nes kaukaziečių leidimo patobulinti jų duonelę tikrai neprašiau.

Tada suminkome tešlą. Ji jokiu būdu neturi būti per kieta, veikiau minkšta, elastinga ir nelipti prie rankų. Suformuojame iš tešlos rutulį ir dedame į dubenį, kad pakiltų. Nepamirštame pridengti švaria skepeta.

Jei kambaryje pakankamai šilta, maždaug po 2 valandų tešlos dubenyje padvigubėja. Tai ženklas, kad atėjo metas kepti duoną.

Rankomis formuojame apvalų, maždaug 4-5 centimetrų aukščio kepalėlį ir dedame į miltais pabarstytą kepimo skardą. Paviršių truputį sužnaibome pirštais (išpurename) bei subadome peiliu, kad kepdama duona neskilinėtų.

Beliko pašauti į vidutinės temperatūros orkaitę ir kepti maždaug pusvalandį, kol kepaliukas pasidengs gražia, šviesiai rusva plutele.

Ak, taip, liko neatsakyta, kodėl kepame ne lietuvišką duoną, bet kaukazietišką.

Tiesą sakant, namuose kepu visokią duoną, raugintą ir mielinę, ruginę ir kvietinę, su alyvuogėmis, svogūnais, česnakais, krapais, rozmarinais ir kitokiais priedais. Tačiau tos, kitokios, kepimas reikalauja daugiau žinių ir patirties. Pradėti reikia nuo paprasčiausių receptų.

Tikrai ateis metas ir lietuviškai duonai, o kol kas paskanaukime šita, kaukazietiška, bent jau todėl, kad per tas kelias dienas, kol ją valgysime, atsigautų nuo visokių „E” pavargę mūsų skonio receptoriai.

Receptu pasidalijo Romualdas BALIUTAVIČIUS

Į viršų