Vidurvasaris. Netruks prabėgti mėnuo pusantro, nedidelis laiko tarpas, mus skiriąs nuo rudeniškų darganų ir to meto, kai parduotuvėse bei turgavietėse galima nusipirkti labai pigių arbūzų. Kaip jau supratote iš pavadinimo, apie juos šį kartą ir suksis visa šneka...

Valgydami lietuvaičiai per daug negudrauja: beda peilį į žaliašonį, apvalų arbūzėlį ir skanauja. Išradingesni, girdėjau, sumąsto į vidų vyno įpilti. Kas iš to gaunasi, nežinau. Pats nebandžiau, todėl nė neklauskite...

Gruzinai arbūzą išskiria iš bendro konteksto. Menu, kažkada sanatorijoje vienas pagyvenęs kaukazietis gyrėsi: „Atvažiavo sūnus, pasveikino su gimtadieniu, atvežė nupirkęs to ir ano (išvardijo lauktuves, - aut. past.), taip pat ir di-i-idelį arbūzą”.

Kaip tada supratau, arbūzas gruzinui – tai tas pat, kas mums tortas arba šakotis. Stalo akcentas. Ypatingo dėmesio ženklas. Ar net kažkas daugiau.

Menu, susirenka pulkelis gruzinų prie stalo, o garbingiausioje stalo vietoje – arbūzas. Maukia jie naminį vyną ir uždainuoja bemaukdami (vietinis vynas tikrai gardus ir klastingas). Į ką dar atkreipiau dėmesį: visi geria iš savo indų: dargi kai situacija neleidžia naudotis taurėmis, vienas pasiima puoduką, kitas išplautą grietinės ar majonezo indelį – niekas nesiseilėja iš vienos taurelės, kaip, deja, dar daug kur priimta pas mus: bufetuose šviečia servizai ir taurių bei taurelių rinkiniai, o svečiai prie stalo kažkodėl siunčia ratu vieną apseilėtą bei nučiupinėtą stikliuką su riebalų bei lūpų dažų pėdsakais...

Tiek to. Grįžkime prie arbūzų. Receptą, kuriuo su jumis tuoj pasidalysiu, prieš daug metų gavau iš vieno Sovietų Sąjungoje gimusio bei gyvenusio vokiečio. Jo šeimoje konservuoti arbūzai būdavo įprastas dalykas. Arbūzų laukuose augo devynios galybės, kaip pas mus agurkai ar kopūstai. Vėliau, atėjus didžiosioms permainoms, jis su šeima grįžo į savo istorinę tėvynę bei protėvių žemę – Vokietiją.

Taigi arbūzas supjaustomas ne itin dideliais gabaliukais. Aš žievės nepašalinu - originaliau, nors, taupant vietą galima tai padaryti ir per daug nenusikalsti receptūrai. Į 1 litro talpos stiklainius dedame po 2 skilteles česnako, krapų šakelių, pusę krieno lapo, juodųjų pipirų pagal skonį. Arbūzo gabaliukus dedame paskiausiai.

Kitas žingsnis – gaminame konservuojantį skystį. Tam į puodą pilame 1 stiklinę vyno acto, 1 litrą vandens, dedame 2 šaukštus druskos, 6 šaukštus cukraus. Ir viską užviriname.

Belieka stiklainius su arbūzo gabalėliais užpilti šituo marinatu.

Tada stiklainiai dedami į katilą su vandeniu, pridengiami dangteliu ir, užvirus vandeniui, sterilizuojami 5 minutes. Paskui dangteliai užsukami, o stiklainiai apverčiami bei palaikomi 2 paras. Po to stiklainiai su konservuotais arbūzais perkeliami į vėsią ir tamsią patalpą ilgam laikymui.

Konservuoti arbūzai - tikrai neprastas ir neatsibodęs savito skonio priedas prie mėsos, paukštienos ar žuvies patiekalų, per žiemos bei kitas šventes paįvairinantis mūsų stalą.

Belieka pridurti, jog iš 5 kilogramus sveriančio arbūzo išeina apie 4 litrus gatavo produkto.

Receptu pasidalijo Romualdas BALIUTAVIČIUS