„Mes jau kelyje... Parsivežame labai gardaus, šviežio ir gyvo alaus... Tikimės, kad paruoši gardžią vakarienę – sugalvosi ta proga ką nors naujo...” - skambino telefonu dukra.

Taigi mano dispozicijoje apie dvi valandas. Ką sumąstyti ir ką paruošti? Ilgi ir sudėtingi patiekalai su marinuojama mėsa arba žuvimi aiškiai netiko – stigo laiko. Tuomet prisiminiau, kad dideli alaus  mėgėjai vokiečiai (alus – didelis blogis, - aut. past.) kartu valgo ir dešreles. Tačiau išvirti ir ant stalo padėti vadinamąsias „sardeles”  būtų buvę pernelyg banalu...

Važiuodamas pirkinių, svarsčiau, kuo pagyvinus patiekalą? Netikėtai prisiminiau kažkada ruoštas maltietiškas daržoves. Iš karto suvokiau, kad jos – kaip tik tai, ko man šį vakarą ir reikia. O grįžęs su pirkiniais puoliau į virtuvę...

Pirmiausia keliuose šaukštuose aliejaus (galima vartoti ir spirgučius) pakepinau svogūną ir viską perkėlęs į puodą bei papildomai įpylęs apie 300 ml vandens, sudėjau raugintus kopūstus, uždengiau bei užkaičiau troškintis maždaug vienai valandai. (Jeigu kopūstėliai pasitaikytų per rūgštūs, pabandykite juos sušvelninti įberdami truputį cukraus.) Žinoma, nepamirškite ir prieskonių: lauro lapo, pipirų...

Tada į aliejumi išteptą skardą sudėjau nuplautas, išvalytas ir nestorais griežinėliais pjaustytas įvairių spalvų saldžiąsias paprikas, jauną cukiniją ir baklažaną, nedidukus svogūnėlius bei česnako skilteles. Daržoves pašlaksčiau alyvuogių aliejumi. Šalimais į skardą sudėjau žalias dešreles. „Žalias” ne savo spalva, be ta prasme, kad jos buvo termiškai neapdorotos...

{virtuve}

Viską pašoviau pusvalandžiui į orkaitę.

Beliko išsivirti ir susigrūsti bulvių košę. O tada jau atėjo metas patiekalą serviruoti bei patiekti svečiams.

Troškintus raugintus kopūstus patiekiau atskirai, dubenyje. O kitiems produktams pasirinkau nemažą padėklą. Viduryje atsidūrė bulvių košė, ant jos sudėjau keptas dešreles, o aplinkui – iš orkaitės ką tik ištrauktas daržoves, kurias dar kartą pašlaksčiau aliejumi bei ant viršaus išspaudžiau keletą skiltelių česnako. Jeigu yra daugiau vietos, dešreles galima į košę susmaigstyti – padaryti „ežį”. Taip dar įdomiau, tačiau mane ribojo ne tik laikas, bet ir vietos trūkumas.

Šiam nesudėtingam patiekalui paruošti prireikė geros valandos. Suspėjau. Na, o mano mieli sveteliai visi kaip vienas gyrė ir valgė net pirštelius aplaižydami, ką, beje, ir reikėjo įrodyti.

Receptu dalijosi Romualdas BALIUTAVIČIUS

Autoriaus nuotr.