Kai lysvėse ir ant prekystalių šitiek daug visokių daržo gėrybių, būtų nuodėmė neišsivirti ar nepasičirškinti ko nors vegetariško, ar ne? Taip ir padarysime!
Čiupkime krepšį ir žygiuokime link daržo. Jeigu kas tokio neturi (turiu omeny daržą, ne krepšį), tada eikime pirkti. Patiekalui reikės nedidelės žaliosios, geltonosios ir raudonosios paprikos, baklažano, nedidelės jaunos cukinijos, jaunų šparaginių pupelių, svogūno, kelių svogūno laiškų, 2 skiltelių česnako, pluoštelio petražolių ir krapų. Ne bėda, jeigu ko iš šito viso sąrašo ir negausite...
Kaip jau pastebėjote, reikia jaunos ir neperaugusios cukinijos. Kai rudeniop nueinu į prekyvietę, mane šiurpina pusbekonio dydžio peraugusios cukinijos, kurias sunku dargi pakelti ir sumedėjusios šparaginės pupelės, už kurias prašoma kaip už geras... O jeigu šitiek prašo, vadinasi, ir gauna, kitaip kokia prasmė pardavinėti peraugusias daržoves? O jeigu vis dėlto parduoda, vadinasi, apie vartojimo kultūrą šnekėti neverta... Vadinasi, pirkėjas savo sunkiai uždirbtus pinigus lengva ranka atiduoda gerai nežinodamas ką perką, kokia turėtų iš tikrųjų būti jo perkama prekė bei jos kaina.
Vis dėlto grįžkime į virtuvę.
Pirmiausia susmulkiname ir aliejuje pakepiname svogūną. Aliejaus reikėtų įpilti daugiau, nes daržovės tą gerą greitai sugeria. Tada sumetame kubeliais pjaustytą cukiniją ir baklažaną. Beje, cukiniją pjaustome kiek smulkiau, nes baklažanas greičiau suminkštėja. Jeigu cukinija jauna, žievės nulupti nereikia. Nelupame ir baklažano, tik gerai nuplauname.
Tuomet sudedame pasūdytame vandeny apvirtas šparagines pupeles, kiekvieną ankštį padaliję į 2-3 dalis. Sumetame kvadratėliais pjaustytas paprikas. Įpilame pusę stiklinės vandens.
Troškiname ant vidutinės ugnies nuolat pamaišydami, kol daržovės suminkštėja. Į pabaigą suberiame smulkintus žalumynus, išspaudžiame 1-2 skilteles česnako, pasūdome.
Kadangi mėgstu aštrų valgį, papildomai įpjaustau aitriąją paprikėlę, nors, žinoma, čia skonio dalykas...
Tiekiame su balta duona arba batonu. Idealu - su itališka duonele čiabata (kaip jos išsikepti, jau pasakojau „Romualdo virtuvėlės” puslapiuose.)
Ką dar būtų galima pridurti?
Senos, peraugusios cukinijos neretai išskiria daug skysčio, tokiu atveju gali prireikti šaukšto miltų, kurie šiek tiek suriša produktus. Galima dar įdėti skiltelėmis pjaustytą pomidorą. Bet aš to paprastai nedarau, nes nepatinka rūgštus šio patiekalo skonis. Nebent šaukštelį pomidorų pastos arba gero, kokybiško kečupo, tačiau ir tai – chemija, to ligi soties prisivalgome tamsiuoju metų laiku...
Berods, britų mokslininkai paskaičiavo, kad vienas statistinis pilietis per metus suvalgo apie 4 kilogramus visokiausių maisto priedų: konservantų, dažiklių, skonio gerintojų ir t. t.! Tada nieko keisto, kad dargi palaidotieji negenda dešimtmečius...
O šiame recepte nurodyti produktų kiekiai yra labiau orientaciniai. Jeigu, tarkime, nemėgstate paprikų, užteks ir vienos arba galima visai nedėti, bet padauginkite tų produktų, kurie jums „arčiau širdies”. Kartais skonį labai pagerina šaukštelis cukraus.
Pasistenkite, kad troškinamos daržovės per daug nesutižtų, neimtų svilti bei neprarastų savo spalvų ir skonio, kas šiam patiekalui nemažiau svarbu.
Skanaus!
Receptu dalijosi Romualdas BALIUTAVIČIUS
Autoriaus nuotr.
