Beveik kiekvieną savaitgalį važiuojame į gamtą, ir žiemą, ir vasarą. Ir beveik kiekvieną sykį ką nors kepu ant žarijų šašlykinėje arba kepsninėje: bulves folijoje, šašlykus, broilerių sparnelius, kalakutieną, jautienos suktinukus su grybais, avienos ir daržovių vėrinėlius, lašišos didkepsnius arba daržovėmis kimštą karpį... Beveik visais atvejais, kaip priedą prie patiekalo, vartoju vis tą patį kečupą. Taip dažnai, kad jau spėjo net pabosti.

Taigi, ėmiau sukti galvą, kuo čia paįvairinus racioną? Ir čia kaip tyčia viena kolegė užsiminė apie jos gaminamą padažą iš moliūgo. „O mano namuose daug cukinijų – kodėl nepabandžius ką nors sukurti iš jų?” - pagalvojau raitodamasis rankoves.

Daug nelaukęs nulupau ir smulkiais kubeliais supjausčiau nedidukę, kokių 250 g cukiniją, prieš tai pašalinęs sėklas. Nuskutau vieną didesnę morką ir taip pat supjausčiau labai smulkiais kubeliais. Tada daržoves sumečiau į gerai puode įkaitintą aliejų (apie 150 ml). Maišydamas pakepinau 5 minutes, po to įpyliau 100 ml vandens ir palikau troškintis, kol daržovės visiškai suminkštės. Likus 1-2 minutėms iki proceso pabaigos, pasūdžiau, įbėriau šaukštelį kalendros grūdelių ir maltų pipirų.  Kiek – čia jau skonio reikalas. Taip pat nedidelį žiupsnelį cukraus - aromatams pabrėžti.

Nukaitęs puodo turinį gerai susmulkinau elektriniu smulkintuvu - vadinamuoju „blenderiu”. Iki vientisos, tirštos masės – sodriai geltonos tyrės. Galiausiai išspaudžiau keletą skiltelių česnako bei įpyliau kupiną šaukštelį kario ir dar kiek „pablenderiavau” (tiesiog tingėjau maišyti šaukštu).

Beliko tik paragauti, ar viskas gerai „sustyguota”, ar nieko netrūksta?

Labai svarbu, kad prieskonių būtų tiek, kiek reikia, idant atitiktų mūsų individualius poreikius. Per daug – bus neskanu. Pamažinsi – dar blogiau: valgysi „muilą”. Bet, atrodo, pirmas blynas neprisvilo...

Tiesa, girdėjau, kad čia visiškai „į temą” grietinė, tačiau aš nusprendžiau išsiversti be jos... Savaitgalį, rinkdami miške grybus, padarėme pertraukėlę ir, atėjus pietų metui, ant grotelių pačirškinau nukaulintus bei juostelėmis suraižytus, iš anksto suprieskoniuotus viščiukų ketvirčius. Žinoma, patiekalą valgėme su naujai padarytu cukinijų padažu. Sprendžiant iš atsiliepimų ir iš to, kad nė viena valgytoja nepasigedo kečupo, drįstu manyti, jog naujasis padažas joms tikrai patiko. Patiko ir man. Kaip save myliu! Dabar beliko sumąstyti, kaip didesnes padažo atsargas išsaugoti ilgesniam laikui: gal pakaks uždaryti porcijomis į nedidelius sterilizuotus stiklainius? Bent jau todėl, kad važiuojant piknikauti kiekvieną kartą daryti padažą nėra nei labai įdomu, nei labai praktiška...

Nauju receptu su jumis pasidalijo Romualdas BALIUTAVIČIUS