facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Pasibastęs po Viduržiemio jūros regiono tautų virtuves, panorau ko nors lietuviško ir prisiminiau... bulvinius vėdarus. Na, patiekalas nėra kažkokia naujiena, ir daugelis iš jūsų, be abejo, mokate juos kepti. Tiesiog norisi tikėti, jog mano nedidelis pasakojimas paskatins išsikepti vėdarų ir tuos, kurie iki šiol to vengė...

Vėdarus – kraujinius ir bulvinius menu nuo pat vaikystės: kepdavo mama, o ir kaimynai dažnai „ant vėdarų“ pakviesdavo. Vėliau, kai išėjau tarnauti į armiją, vis prisimindavau ant išleistuvių stalo likusius garuojančius bulvinius vėdarus bei šaltą, aprasojusį alaus bokalą... Mano tarnybos draugas Antanas tuo pat metu „svaigdavo“ prisiminęs jo mamos verdamus cepelinus ir vis kalbėdavo, kaip grįžęs namo atsisės prie balto stalo ir valgys: be galo ilgai ir lėtai, neskubėdamas ir mėgaudamasis, pajusdamas kiekvieno kąsnio nepakartojamą skonį. Ir joks „priplaukęs“ seržantas nebegalės nutraukti šio nuostabaus kulinarinės meditacijos proceso anksčiau laiko... Va, kokios gražios ir kokios žemiškos buvo mūsų jaunystės svajonės!

Ir taip kepame vėdarus.

Pirmiausia pasirūpiname kiaulės žarnomis. Prekybcentriuose jų yra pakankamai. Kitos jau būna išplautos ir net vienas galas užsandarintas. Jeigu ne, žarnas teks paruošti patiems: pamirkyti bent pusdienį pasūdytame vandenyje, jeigu pavyks, išversti ir peiliu išvalyti kas nereikalinga. Švara čia tiesiog būtina.

Kitas etapas – nulupame ir sutarkuojame maždaug 2 kilogramus bulvių. Tarkius pasūdome pagal skonį. Turėkite omeny, jei vartojami lašinukai sūrūs – druskos reikia dėti mažiau.

Keptuvėje paspirginame 250 g lašinukų (geriau naudoti rūkytus) ir didelį susmulkintą svogūną. Į pabaigą įmetame kelis pipirus ir tarp delnų sutrintą lauro lapą. Lašinių nereikėtų gailėti, nes „sausi“ vėdarai nėra labai skanūs...

Viskas. Keptuvės turinį verčiame į tarkius ir gerai išmaišome. Yra dar kas įmuša 1–2 kiaušinius, tačiau, mano galva, tai visai nebūtina: jeigu kepant žarnos sprogsta, nedidelė paguoda, kad jų turinys neištekėjo...

Paruoštą masę šaukštu supilame į žarnas, prieš tai siūlu arba mediniu kaišteliu užsandarinę po vieną jų galą. Žarnose turi likti truputį laisvos vietos, nes dėl aukštos temperatūros besiplėsdami tarkiai gali jas suplėšyti. Tada belieka panašiai užsandarinti ir kitą žarnos galą.

Dedame vėdarus į riebalais suteptą skardą ir šauname į orkaitę.

Priklausomai nuo temperatūros bei orkaitės savybių, vėdarai kepa 80–90 min. Jeigu pastebėtume, kad žarnos kietos ir gali plyšti, truputį jas subadome storesne adata – dažnai tai apsaugo.

Kai vėdarų spalva tampa gražiai rusva, o pradūrus mediniu smeigtuku jų turinys nelimpa, galima manyti, jog vėdarai bus iškepę.

Jeigu pakankamai riebūs, valgome vienus. Kitu atveju galima gardinti grietine. Taigi, skonio dalykas.

Nežinau kaip jūs, bet aš tokiais atvejais būtinai atsinešu iš šaldytuvo aprasojusį butelaitį alaus – duoklę tolimos jaunystės svajonėms...

Apie vėdarų kepimą pasakojo Romualdas BALIUTAVIČIUS

Į viršų