Jeigu mėgstate aštrių maistą, be abejo, pritarsite, jog mūsų šalelėje nusipirkti ką nors tinkamo ir tikrai aštraus – didelis įvykis.
Nebent čili paprikų, bet vien jas kiek ilgai valgysi? O visokie vietinės gamybos kečupai, adžikos, konservuoti pipirėliai, nepaisant grėsmingų užrašų etiketėse, kur nors Meksikoje galėtų būti skirti kūdikėlių maitinimui: visiškai „nuvėsę”, be jokio stiprumo ar kvapo, prisodrinti cheminių medžiagų. Jokio džiaugsmo tokius kramtyti, lyg kokius permirkusius skudurus, o kainelės tai kosminės! Kaip už gerą!
Taigi tariau sau, kad metas dėti tašką ir palikti niekalą valgyti jo gamintojams - pačiam pradėti marinuoti aštriąsias paprikas. Bent jau todėl, kad šitaip 15 kartų pigiau, sveikiau, ir skaniau!
Pasiknaisiojęs internete, „atkasiau” receptėlį, tačiau iš karto supratau, kad jį teks kiek modernizuoti, kadangi autoriaus siūlomas marinavimas gryname acte kėlė tam tikrų abejonių, kurias, beje, netrukus patvirtino bandomoji partija: rūgštis taip suko skruostus, kad nė pipirų nebereikia! Nori nenori teko receptą tobulinti, derinti proporcijas, o kai pagaliau sulaukiau ryto ir pusryčiaudamas paragavau, ko vakarykščiai prisidaręs, net užsimerkiau iš malonumo... Dievulėliau, kaip viskas paprasta, o kartu ir tobula! Ne veltui sakoma, jog genialumas slypi paprastume!
O dabar apie viską žingsnis po žingsnio...
Reikės 30 čili pipirų ankščių. Šiuo metu pigiausi Lenkijoje užauginti, tokios raudonos, trumpos bei drūtos ankštys, kurių kilogramas kainuoja 10 litų (Kaune, girdėjau, 4 litus). Taigi nuplaukite ir pašalinkite „uodegas“, t. y. kotelius. Nusausintas ankštis supjaustykite maždaug 5-7 milimetrų storio griežinėliais. Sudėkite į puodą. Nulupkite ir susmulkinkite 2 didesnes česnako galvutes, plonais griežinėliais supjaustykite 15 nedidelių svogūnėlių. Sudėkite į puodą su paprikomis.
Dabar išsivirkime marinatą. Kitame puode sumaišome 3 stiklines vyno acto (geriau baltojo, nes raudonas „nudažo” svogūnus), įpilame 3 stiklines vandens, dedame 3 šaukštus druskos, 10-12 šaukštų cukraus, 6 lauro lapus, išmaišome ir užkaičiame. Proporcijas reikėtų derinti pagal kiekvieno skonį: kas mėgsta saldesnį marinatą, kas rūgštesnį... Kai marinatas baigia užvirti, puodą nukaičiame, suberiame 1 šaukštą džiovinto raudonėlio, išmaišome ir, pridengę dangčiu, kad neišsibėgiotų aromatai, paliekame 5 minučių. Tada marinatu užpilame kitame puode laukiančias pjaustytas daržoves, gerai išmaišome ir sudedame į sterilizuotus stiklainius, iki viršaus užpilame marinatu bei užsukame sterilizuotais dangteliais. Stiklainius apverčiame ant lygaus paviršiaus patiesto audinio, užklojame ir „pamirštame” 2-3 paras. Jeigu skystis nesisunkia, nerūgsta ir nesidrumsčia, po kelių dienų marinuotas daržoves perkeliame į šaldytuvą (jeigu jų nedaug) arba rūsį, arba į kitą vėsią, laikymui skirtą vietą. Nepamirškime etikečių. Kai rudens gėrybių nemažai, praėjus kuriam laikui, žiūrėk, bus nesunku ir supainioti, kas kuriame stiklainyje sudėta.
Pasigaminta aštri prieskonių mišrainė labai tinka prie daugumos mėsos ir žuvies patiekalų, paukštienos, ant sumuštinių ir kt. Puikiai tinka ir kaip užkanda. Neabejoju, jeigu kada atsitiks taip, kad vakarienė nenusiseks, iš darbo grįžęs vyras (jeigu tik jis mėgsta aštrų maistą) liks sužavėtas, kai kartu paduosite aprašytu būdu paruoštas čili paprikas. Šis prieskonis gali „užglaistyti” labai daug kulinarinio darbo broko. Kaip save myliu.
Yra ir kita šio recepto variacija, kai aukščiau nurodytam produktų kiekiui dar įpjaustomos 6-8 saldžiosios paprikos. Ši mišrainė išeina kiek švelnesnė negu pirmoji. Ir netikėkite per daug tais, kurie teigia, neva aštrus maistas prakiurdo skrandį bei yra labai kenksmingas. Vienas lietuvis Italijoje valgydamas aštrų maistą per tris mėnesius išsigydė skrandžio opą, ir tai nėra koks stebuklas, nes šitokia „dieta” seniai žinoma tos šalies medikams. Žinoma, esama visokių „bet”. Jeigu žmogus serga arba sukriošęs, tai nė paprikų nereikia – galą gali gauti dargi valgydamas šviežias bulves. Buvo kas dar prieš kelias dešimtis metų kalbėjo, jog valgydamas aštriai būtinai įsitaisysiu kokią ligą. Likimo ironija, kad anie jau seniai „po velėna” arba kenčia nuo visokiausių virškinamojo trakto susirgimu... Kam visa tai rašau? Todėl, kad atėjo laikas atsikratyti kvailų prietarų ir mėgautis viskuo, kas Dievo mums duota.
Samprotavimais apie marinuotų čili pipirų, svogūnėlių ir česnakų užkandį dalijosi Romualdas BALIUTAVIČIUS
Autoriaus nuotr.
